Kas yra darbas?

 

Darbas tai ar ne?

Pvz., bendros gerovės labui, namams, moteris ieško, išrenka patalynės dėžę, kuri atitiktų finansines galimybes, derėtų prie interjero, būtų praktiška, įkomponuojama ir negriozdintų nedidelio kambario.

Čia darbas?

„Jeigu tau patinka, tai ne.“

Tikrai??

O jeigu pasamdytume kitą moterį, kuri dirba pasivadinusi INTERJERO DIZAINERE, ir duotume jai išrinkti derančią, praktišką, gerai įkomponuojamą, negriozdinančią kambario ir atitinkančią finansines galimybes patalynės dėžę?

Kažin, čia darbas ar ne, reiktų jai mokėti ar ne?

Ką ir bepridursi!

 

***

 

Yra darbai, kuriuos žinai, kad vis viena reikės daryti…

Tai aš gi ne kokia beprotė, kad zyzčiau, kaip nekenčiu šitų darbų… kuriuos darau visą dieną… ir vien tam, kad jie atrodytų DARBAI!!

NU BLEMBA : D.

Norėjau pasiguosti : )).

Sąmoningos šeimos yra visuomenės pagrindas

Untitled

Kažkaip labai pradėjau matyti, kad tikrų, sąmoningų, darnių, santuokinių vyro ir moters santykių pavyzdys yra tai, ko labiausiai reikia šitam pasauliui. Darnios, sąmoningos šeimos yra visuomenės pagrindas.

Visa kita galima daryti, bet tai tarsi proto užėmimas, paruošimas, išsižaidimas, kol užaugsi tikriems dalykams.

Kadangi esu moteris (sunku tai garsiai sakyti, tarsi vis neišeičiau ir dukros-vaiko etapo), ieškau, klausiu, kas tai yra, ką man reikia daryti, kad kiek įmanoma daugiau pasauliui įneščiau harmonijos, o ne destrukcijos.

Apačioje pacituosiu ištrauką, kurioje sako, kad vyrai sutrypė pasaulį savo ambicijomis ir karų troškimu. Norėčiau, kad suprastume, jog tą daryti vyrą išmokė moteris, jo mama, tokia pati kaip tu ir aš. Norėčiau, kad nebūtų mintyje tos subtilios kaltinančios gaidelės – tai vyrai vis dėlto čia kalti, ŽINOJAU!

Pati savimi kartais stebiuosi, bet nėra taip blogai, kaip iš išorės mum prognozavo: „Oi, kaip tau, Justai, sunku bus, jinai dar sunkesnė už mane. Ta kita tau geriau tiktų, ji lengvesnė.“

Gal dėl to, kad aš tai girdėjau sakant, įvykiai pasisuko truputį kitaip… Nežinau. Ir kas mane stebina, tai tai, kad gebu ateiti atsiprašyti ir pasakyti, kad taip, mane pričiupo emocijos, aš atsiprašau. Atsiprašau, man santykis su tavimi svarbesnis nei tas ir tas, dėl ko užsižiebiau. Man nepatiko tas ir tas, ką padarei, nes jaučiausi atstumta, nereikalinga, nepakankamai paglostyta… Ar galim draugauti?

Ir mes draugaujam.

Šiuo metu taip suprantu.

 

***

 

Citata iš knygos:

 

Žemės pasaulio ateitis dabar – moterų rankose. Daug jos darė ir anksčiau, tačiau mažai jų buvo paisoma.

Tik moterys gali grąžinti pasauliui taiką ir dvasią, kurias sutrypė vyrų ambicijos ir karų troškimas.

Todėl vyrai dabar ir tampa nebe vyrais. Šitaip jie atperka savo puikybės motyvuotus šventvagiškus ir kenksmingus darbus.

Tačiau vargas toms moterims, kurių puikybė stipresnė už taikos siekį. Jos kentės, nes joms bus atimta tai, kas moteriai svarbiausia: sugebėjimas gimdyti sveikus vaikus ir mokyti juos meilės ir taikos. Jos kentės nuo sunkių ligų, kurių niekas negalės pagydyti, išskyrus taiką ir meilę jose pačiose.

Moters misija – būti taika ir harmonija. Ta, kuri nesugeba jų išlaikyti savyje, negali vykdyti misijos.

Daugiaveidiškumas gėdingas moteriai. Iš jos jo išmoksta ir vyras. Daugiaveidžiai nemoka mylėti. Tai žeidžia tikrus ir pastovius santykius, visą gyvenimą ir sveikatą.

Todėl moteris turi atsisakyti kenksmingo daugiaveidiškumo ir mokytis nuoširdumo. Nuoširdumas padeda pajusti dieviškąjį vedimą ir pritraukia tikrąją sėkmę.

Nenuoširdus vedimo nesupranta, ženklų skaityti nemoka. Ten, kur nėra nuoširdumo, gyvena puikybė. Ji neprileidžia Dievo. Tačiau ji kviečia tuos, kurių dievas netikras, kurie painioja bundančias sielas.

Tikrasis vedimas užsitarnaujamas tik tyra širdimi, kuri trokšta taikos ir nemyli daugiaveidiškumo. Moteris – laidininkas, nes jos širdis, jeigu ji nesuteršta, greičiau atsiveria Dievui. Vyras mėgsta veiksmą ir protą, dėl to jam sunkiau atsiverti. Todėl ir suvedami jie, kad savo sugebėjimais pasidalytų ir dar didesnius darbus nuveiktų.

<…>

2008 08 04

Astrėja. Antropoteosofija. Žmogaus suvokiama dieviškoji išmintis. I tomas.
Tiamata
62 psl.

 

***

 

Čia savi, o čia – ne

Rytas

Spontaniškai.

Galvoju, kaip čia yra.

Keletą metų domėjausi vienos bendruomenės veikla. Labai daug sužinojau, iki šiol jaučiu dėkingumą tiems žmonėms ir visai bendruomenei, kurioj būnant man susiformavo dalis supratimo apie gyvenimą. Buvau ką tik baigusi studijas, naujai iškeptas suaugęs žmogus… Pasinėriau į jų veiklą. Man buvo įdomu eksperimentuoti.

Tapau bendruomenės dalimi, taip jaučiausi – lyg ir kiekvienas savo namuose, bet mes atlikome tam tikrus praktikos veiksmus kas dieną. Buvo bendrų renginių, susitikimų… Ir po kokių trejų su puse, ketverių metų, po truputį, man kažkas pasisuko. Gana ilgai bijojau pažiūrėti, kas ten pasisuko, nenorėjau tikėti, kad man vėl tai nutiko. Iš tiesų aš jau žinojau – blemba, vėl prarasiu daug artimų žmonių. Netgi su kuriais tik pasisveikindavau – jie man artimi. Tenai radau daug gražių, šviesių žmonių. Jaučiu jiems šilumą. Ir vėl prarasiu kontaktą su nemaža grupe žmonių. O man taip sunku jį kurti… Ir vėl.

Laikas ėjo, po truputį paleidau tai, kas man nebetiko – neturėjau kitos išeities. Pakeičiau tą praktiką kitomis. Iškart pradėjo viskas keistis. Jaučiau, kaip tie žmonės, kurie man ką tik buvo artimi, staiga pradeda tolti… Ir kaip po truputį aš jiems darausi svetima. Įdomus dalykas – ne jie man darosi svetimi, bet aš jiems. Jie man artimi – aš juk gyvenau tame, kuo jie gyvena. Tiesiog įsijungė kita rega, pamačiau, pajutau, supratau kažką kita. Kai paleidau, tapau dar laimingesnė nei prieš tai. Bet ta laime su jais jau nebegalėjau pasidalinti…

Ir čia prisiminiau filmą, kurį neseniai mačiau. Šiaip nerekomenduoju jo (The 5th Wave), bet kadangi mačiau, tai atradau jame vieną pavyzdį. Atkeliavo į Žemę ateiviai. Išoriškai jie – tokie pat, kaip ir žmonės, neatskirsi. Prisigrobė vaikų, paauglių, pavertė juos, Žemės vaikus, savo kareivėliais. Išaiškino jiems, kad tam tikri šalmai, kuriuos jie dėvi kariaudami, žalia spalva rodo ateivius, kuriuos reikia iššaudyti. O iš tiesų tai – baisumus išgyvenę Žemės gyventojai, dar likę gyvi. Vadinasi, jie, šitaip užzombinti tų ateivių, šaudė savus…

Taip pasijaučiau ir aš. Tie, kurie nėra bendruomenėje ir neatlieka mūsų praktikos – jie yra ateiviai. O jei esi bendruomenėje, atlieki praktiką, esi geras, saviakas. Ir jei išeini iš bendruomenės, tu vėl tampi tuo ateiviu, kurį reikia sušaudyt, nors tu šauki – aš juk savas! Bet jie netiki – pūūch!

Sveiki atvykę į gyvenimą, kur jus šaudys, o jūs nemirsite.

Rudens apsirengimų bėdos

2016 09 27Širdingi patepliojimai. 2016 09 27

Noriu pasiguosti.

Šalti orai po vasaros yra baisūs tuo, kad NĖRA KO APSIRENGTI. O rengtis vėl tuos pačius rūbus iš pernai… Apsirengiu, bet jaučiuosi nelabai. Ir tik šiemet susipratau, kad kiekvieną rudenį man norisi bent VIENO komplekto naujų rūbų!

Tokia sąmoninga stengiaus būti ir neperkalioti nieko nereikalingo… kad per tuos porą rudenėlių (dabar trečias), kol susipratau, nuprotėjau. Atšalus orams pasidarydavau labai konfliktiška. Pasirodo, čia dėl rūbų! Ir kokia nesąmonė, atrodo… Juk čia tik rūbai!! O nepirkdavau, nes teoriškai gi turiu dar anuos.

Va taip va man. O su kokiais naujais rūbais taip faina… : ). Bent kokį megztinį ar džemperį naują nusipirkus..! Ar pižamą!! ( Aš šiandien pižamą nusipirkau : )). )

Kam taip būna?

: ).

Nejaugi čia man taip pavyksta?

Aristokratai. Vilnius. 2016 09 16

 

Taip nutiko, kad šį mėnesį nemažai fotografavau.

Ir vis aplanko toks jausmas – čia mano galva, mano rankomis ir šituo mano turimu aparatu taip pavyksta?!

Kartais žiūriu ir nesitiki…

O kiek daug per tiek trumpai supratau ir išmokau.

Jaučiuosi taip, lyg mano fotografavimas labai pasikeitė.

Ir niekam neišeina papasakoti, parodyti – tu matai, kaip jėga?

Aš kitaip matyti erdves pradėjau, išmokau labiau numatyti fonus, objektų išdėstymą ir judėjimą kadre.

Ir nesitiki, ir džiaugiuosi : ).

Dabar dar norėčiau žmonių išraiškas perprasti. Man tai sunkiausia dalis.

P. S. Tas kadras viršuje šiandien man labai patinka : ).

 

Moteriškumo reikalai reikaliukai

Untitled

 

Radau tokią mielą širdžiai knygą.

Man ji padeda gintis nuo „vedinių žinovų“ (taip, PYKSTU (!), bet visgi suprantu, kad pati kalta) prisisiurbtos informacijos.

Per daug jos prisisrėbiau. Kažką ne visai taip supratau. Ir sužalojo.

O dabar malonu rasti knygą, kurią skaitau ir juntu, kaip pradeda spurdėti gyjanti širdis.

Juntu, kaip kaupiasi džiaugsmo ašaros visai prie pat akių. Bet taip ir nepasirodo : ).

Kelios citatos:

 

 

MOTERS KELIONĖ

<…> kaip tikinti moteris gali būti savimi pasitikinti, „kieta“ ir graži, bet visgi nepanaši į feministinę nacistę arba nesaugią „man reikia dėmesio“ emocinę kekšę. Kaip man tapti stipria moterimi netampant šiurkščia? Kaip išlikti pažeidžiamai nepaskandinant savęs skausme?

 

NEMATOMA, NEIEŠKOTA IR NEUŽTIKRINTA

Žinau, kad nesu viena iš tų, kurios kankinasi negalėdamos pasiekti standartų. Kalbu apie jausmą, kai jautiesi nepakankamai gera moteris. Kiekviena moteris, kurią aš esu sutikusi, jaučia tai. Tai kažkas giliau nei jausmas, kad tai, ką darai, nepasiseka. Tai baisus pilvą raižantis pojūtis, kad tu nesi tai, kas turėtum būti. To, kas esu, nepakanka. Tai, kas esu, yra per daug. Nepakankamai graži, nepakankamai plona, nepakankamai gera, nepakankamai maloninga, nepakankamai disciplinuota, tačiau per daug emocionali, turinti per daug poreikių, per daug jautri, per daug stipri, per daug reiškianti savo nuomonę, per daug pilna sumaišties. Rezultatas – visuotinis moterų palydovas – GĖDA.

Galų gale, jei būtume geresnės moterys – kad ir ką tai reikštų – gyvenimas nebūtų toks sunkus. Ar teisingai? Nekovotume tiek daug kovų, širdyse nejaustume tiek skausmo. <…> Kodėl mūsų dienos atrodo tokios bevertės, be romantikos ir be nuotykių, veikiau pilnos pareigų ir reikalavimų? Jaučiamės nematomos, netgi tiems, kurie arčiausiai mūsų. Jaučiame, kad niekas mūsų neieško, kad niekas neturi aistros ar drąsos mūsų ieškoti, perlipti mūsų jovalą ir surasti giliai tūnančią moterį. Jaučiamės netikros – nežinančios, ką vis dėlto reiškia būti moterimi, ką reiškia būti moteriškai, nežinančios, ar mes kada nors tokiomis tapsime.

Suprasdamos savo giliausius jausmus su panieka žvelgiame į savo širdis už tai, kad norime daugiau. Mes ilgimės artumo ir nuotykio, ilgimės tapti kokios nors didžios istorijos Gražuole. Troškimai, įdėti giliai mūsų širdyse, daugiau panašūs į prabangą, kurią gauna tik tos moterys, kurios elgiasi teisingai. Likusioms žinia aiški – <…> dar pasistenk.

John ir Stasi Eldredge. ŽAVINGOJI. Atskleidžiant moters sielos paslaptį
Žurnalo TAPATI knyga, 2013
14-16 psl.

 

***

 

Taip pat noriu pasidalinti naujai rasta ir šiuo metu man miela prasmingo teksto daina:
(FOJE – Tušti delnai)

Beviltiškumas

Untitled

Vėl tas jausmas.

Beviltiškumas apima taip, kad norisi prasmegti, išnykti, dingti, neegzistuoti.

Skausmas.

Tampymas į visas puses.

Atrodo, kad nebeištversiu.

Bet atlaikau.

Juk ne pirmas kartas.

Vis geriau ir greičiau išmokstu susigrąžinti sąmoningumą, o gal net jo ir neprarasti.

Tarsi apsėdimas…

Išeik, sakau.

Aš noriu būti laimingas ir laisvas žmogus.

Noriu laisvai kvėpuoti.

Įkvepiu.

Iškvepiu.

Tau čia nėra vietos.

Čia gyvenu aš.

Širdis nurimsta, sušyla.

Lyg būtų meiliai paglostyta.

Kūnas atitirpsta, suminkštėja.

Šiandieniniai Vilniaus pasiūlymai

 

Laikrodis rodo 07:48. Ir nuo pat ryto Vilnius nieko gero nežada…

Vaikai eina į mokyklą su DINOZAURAIS, mamos yra BLOGOS, o vyrai yra KARO ŠUNYS. Namai apskritai yra MIRTIS.

Kilogramas VIŠČIUKŲ KŪNO DALIŲ kainuoja 1,58 , o kilogramas NEKTARINŲ kainuoja 0,79 .

Nuo kada vaisinti vištas, jas girdyti, šerti, gydyti, valyti jų išmatas, parūpinti laikymo vietą yra taip pigu? Tik 1,58 už kilogramą VIŠTŲ KŪNO DALIŲ. O VYNUOGĖS – 1,49 už kg. Negaliu patikėti! Neįtikėtina, kaip pažengėm gyvūnų kankinimo srityje. Dabar gyvūnų dalis valgyti taip pat paprasta kaip ir vynuoges! Taip gyventi verta! :’ D. :’ (.

Kita tema. Vaikai ir dinozaurai. Gal galiu paklausti, ar ne geriau mūsų vaikams į mokyklą eiti su klasės draugais, pavyzdžiui…? Atsimerkim, nes antraip mūsų vaikai į mokyklą nueis su dinozaurais (??). Gal čia tik aš kažko nesuprantu.

Dar. O kai čia tokia laisvė ir lygybė visiems dabar, tai kur tada DOROS ir NUOŠIRDUMO skatinimas, ne tik PALAIDUMO ir AROGANCIJOS? Kur skatinamos GEROS, TIKROS mamos, kurių glėbyje vaikai nori būti, PILNOS, SVEIKOS šeimos, kuriose vyrai yra vyrai, o ne kažkokie karo šunys?? Yra, aišku. Tik panorėkim.

O namai? MIRTIES NAMAI, parašyta. O man namai tai kūryba, jausmai, pažinimas, saugumas – tai SANTYKIŲ erdvė visiems šeimos nariams – tėčiui, mamai, vaikams. Juk namai tai ne vien tie idealūs IKĖJOS baldai ir gražiai fone blizgančios lemputės. Tai santykiai. Tėčio ir mamos. Tėvų ir vaikų. Kas mus pamokys, kaip kurti tuos santykius, tuos namus, į kuriuos GERA visiems grįžti, kuriuose GERA svečiuotis. Juose nėra tų visų dirbtinių dekoracijų ir šypsenų, slepiančių depresyvias nuotaikas!

O dar. Kodėl reklamų stendai giria mūsų vaikus ir vadina juos atradėjais, o ne mes, tėvai? Na, nepradėkim tik. Bendrą vaizdą paėmus tą tikrai ryškiai galima pamatyti – didžioji dauguma vaikų didesnį palaikymą jaučia iš tų visų pinigų kaulytojų reklamose nei iš tėvų! Juk taip akivaizdu.

Ko čia piktiniesi, Ieva? Toks jau tonas išėjo. Atsiprašau, sprogau.

Kvėpuok

Untitled

 

Kas bebūtų – kvėpuok.

Kvėpuok greitai, kvėpuok lėtai.

Kvėpuok labai greitai, kvėpuok ramiai – kaip tuo metu norisi.

Kvėpavimas sugrąžina tave į ČIA.

Nebeprieina mintys, kurių intensyvus atakavimas dusina tavo esybę.

Nebeprieina mintys, kurios slopina tavo gyvenimo džiaugsmą.

Kvėpuok ir išvaryk jas.

Ir vėl iš naujo gimsi. Pajusk.

Dar pamirši kvėpuoti ne sykį.

Nieko tokio, tiesiog pradėk vėl.

 

***

 

Šiek tiek iš mano mėgstamos knygos apie kvėpavimą:

 

KVĖPAVIMAS

Žr. PLAUČIAI.

 

PLAUČIAI

<…> jis tiesiog dūsta ir negali įkvėpti tikrojo gyvenimo gaivumo dėl susidariusios kokios nors situacijos ar dėl kokio nors žmogaus veiksmų. <…> susijusios su kančios ir mirties baime arba baime pamatyti artimą žmogų kenčiantį ar mirštantį.

Kvėpavimas asocijuojasi su nepriklausomybe ir laisve. <…> Pasunkėjęs kvėpavimas yra ženklas, kad atsiskyrimas <…> ar akistata su nežinomybe dėl ateities kelia mums nerimą. <…> Kuo sunkesnė liga, tuo skubesnį pranešimą siunčia tavo kūnas. Jis prašo įkvėpti gyvenimą visa krūtine, džiaugstis juo ir puoselėti savo troškimus. Privalai suprasti, kad tik tu pats gali įvaryti save į kampą, sugniuždyti, įstumti į neviltį.

Užuot dramatizavęs kokią nors situaciją, paieškok savo gyvenime gerosios pusės, apsvarstyk visas galimybes, kaip pasiekti laimę. Tu pats esi savo laimės, džiaugsmo kūrėjas, tereikia tik pakeisti požiūrį į gyvenimą. Užsiimk aktyvia socialine veikla, įsileisk gaivaus vėjo gūsį į savo kasdienybę, tai padės tau kvėpuoti ir džiaugtis gyvenimu <…>.

Lise Bourbeau. Tavo kūnas sako: „Mylėk save!“
Mijalba, 2009
172, 241 psl.

Maniau, kad kiti nesupranta manęs

Untitled

Anksčiau maniau, kad kiti nesupranta manęs.

Kėliau audras, kėliau bangas.

Dabar paaiškėjo, kad savęs nesupratau aš pati.

Aš maniau, kad labai svarbu, ką mano kiti.

Maniau, kad svarbu, ką jie sako, galvoja.

Kas jiems patinka ir nepatinka.

Praėjo gal dvylika metų.

Ir dabar aš suprantu, kaip visa tai nesvarbu.

O kiek žalos sau pridariau.

Kiek save ir savo kūną menkinau.

Ir dar tie nelaimingi antakiai, kažkam taip neįtiko.

Jie man tarsi visą gyvenimą (atsiprašau) pa(ši)ko.

Aš žiūrėjau, kaip atrodo kitos.

Kokios gražios, mielos, šiltos.

Žavėjausi kai kuriomis, save pamiršusi.

Nežiūrėjau į veidrodį – ką gi ten pamatysi…

Ėjo laikas, kažką supratau.

Pažiūriu į veidrodį – save matau.

Ir po tiek laiko…

Užsimaniau pamatyti save šono.

Iš pradžių žiūrėjau į savo atvaizdą.

Į save valgančią, sėdinčią, kalbančią.

Vėliau, nors tarsi ir gėda, bet pradėjau filmuotis.

Iki šiol nesakiau – kam man kamuotis.

Bet koks džiaugsmas, aš radau save.

Pamačiau tai, ką mačiau kitose.

Mano rankelės irgi grakščios.

Mano akelės irgi spindinčios.

Visai kaip tų vaikų…

Iš „vargingų“ laimingų šalių.

Aš žiūriu į jas.

O man džiaugsmas…

Norisi paklausti – ar tu matai, kaip gražu.

Ir tada supranti, kad ten nesi vien tu.

Ir verkiu – taip natūralu, taip gera.

Taip džiugu ir taip sava.