Savimi žavėtis galima

Būna, galvoju, jau galėčiau parašyti įrašą.

Galvoj aš juos rašau, rašau… rašau.

Rašau vonioj, rašau prieš pat miegą, rašau važiuodama…

Jie taip gražiai, protingai skamba.

Kai jau susiruošiu faktiškai RAŠYTI, visos tos geros mintys išeina.

Imu rašyti, kas ant liežuvio, o vien nepasitenkinimas galvoj.

Gal reikia išsirašyti, išsimesti tą sluoksnį bjaurasties?

Kiti kūrėjai irgi taip daro…

Jie lieja savo didesnius ir mažesnius pykčius dainose, kurias mes klausom, ir kažkodėl tas veža.

Nors tai tas pats, kas žmogus ant tavęs vemtų, tik nesimato, nes tie (atsiprašau) VĖMALAI yra energetiniai.

Bet smagu bendrauti su bendraminčiu, bendrapykčiu…

Jautiesi ne vienas. To ir trūksta, matyt, bendrumo.

Visa tai pastebėjau iš savo dienoraščių, todėl išsigandau savo liejamų skaudulių ir viską sustabdžiau.

Ar tai išeitis?

Na… Ne.

Vis dėlto rašysiu toliau.

Kaip išeina, taip.

Be pagražinimų ir įsivaizdavimų, kad esu geresnė nei iš tiesų esu…

O manyje yra nepasitenkinimo, yra pykčio, yra pilna visko bjauraus.

Bet yra ir gražių dalykų!

Pirmas dalykas iš tų gražių, kurį prisiminiau, buvo iš močiutės pasakymų.

Ji sako: „O tu, Ieva, visą laiką šypsokis. Tau reikia visą laiką šypsotis“.

Dabar vis pasižūriu į veidrodį ir prisimenu… Ieva, šypsokis.

Džiaugsmingai išsišiepiu  ir ateina mintis – kaip gražu!

Ir net susigūžiu nuo šitos minties – tikiuosi, jog niekas negirdėjo, kaip garsiai pagalvojau.

Juk negalima, fui, kokia savimyla : ).

Bet žinai, visgi pagalvojau, kad viskas čia gerai.

Savimi žavėtis galima.

O tie pykčiukai išeis.

Reikės tik pastangų ir noro.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *