Mūsų kuriami įvaizdžiai

Visos tokios šventos atrodo – su sariais, šventyklose, po Indiją keliauja…

Ir tokios moteriškos – ilgakasės, su sijonais, palaimingai šypsosi, mandagiai kalba…

O aš – užėjo – nukirpau ilgiausius plaukus, mokaus snieglente čioužyt, visą žiemą kelnėmis apsimuturiavus, šventų festivalių vengiu…

Negana to, dar kažkokiais veganizmais susigalvoju užsiimti, o namie su vyru tikrai ne visada kaip šventoji elgiuosi…

Tokia nešventa ir nemoteriška pasijuntu, ajė!

Gyvatės lenda, norai nemoteriški, šventi masiniai renginiai sekina…

Bet žinai, dauguma mūsų tik tam tikrus dalykus viešai parodom.

Visa kita lieka už kadro.

Po truputį pradedu atsekti, ką parodau, o ką palieku užkulisiuose, tad automatiškai matau ir kitus.

Tada nurimstu – viskas su manim gerai.

O tų visų gyvatynų tikrai nereikia visiems rodyt : ).

Tik žinok, mes visos juos turim.

Didesnius ar mažesnius.

Tada ramiau.

Šiandien taip galvoju.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *