Maniau, kad kiti nesupranta manęs

Untitled

Anksčiau maniau, kad kiti nesupranta manęs.

Kėliau audras, kėliau bangas.

Dabar paaiškėjo, kad savęs nesupratau aš pati.

Aš maniau, kad labai svarbu, ką mano kiti.

Maniau, kad svarbu, ką jie sako, galvoja.

Kas jiems patinka ir nepatinka.

Praėjo gal dvylika metų.

Ir dabar aš suprantu, kaip visa tai nesvarbu.

O kiek žalos sau pridariau.

Kiek save ir savo kūną menkinau.

Ir dar tie nelaimingi antakiai, kažkam taip neįtiko.

Jie man tarsi visą gyvenimą (atsiprašau) pa(ši)ko.

Aš žiūrėjau, kaip atrodo kitos.

Kokios gražios, mielos, šiltos.

Žavėjausi kai kuriomis, save pamiršusi.

Nežiūrėjau į veidrodį – ką gi ten pamatysi…

Ėjo laikas, kažką supratau.

Pažiūriu į veidrodį – save matau.

Ir po tiek laiko…

Užsimaniau pamatyti save šono.

Iš pradžių žiūrėjau į savo atvaizdą.

Į save valgančią, sėdinčią, kalbančią.

Vėliau, nors tarsi ir gėda, bet pradėjau filmuotis.

Iki šiol nesakiau – kam man kamuotis.

Bet koks džiaugsmas, aš radau save.

Pamačiau tai, ką mačiau kitose.

Mano rankelės irgi grakščios.

Mano akelės irgi spindinčios.

Visai kaip tų vaikų…

Iš „vargingų“ laimingų šalių.

Aš žiūriu į jas.

O man džiaugsmas…

Norisi paklausti – ar tu matai, kaip gražu.

Ir tada supranti, kad ten nesi vien tu.

Ir verkiu – taip natūralu, taip gera.

Taip džiugu ir taip sava.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *