Labdara ir aukojimas

Prisiklausę ir prisiskaitę, kaip gerai yra atiduoti, aukoti ką nors (daiktus, pinigus), mes kartais nesusimąstom, ar nepakenkiam tam žmogui, kuriam tai darom.

Atrodytų, kokiu būdu tai gali pakenkti, nesąmonė… Bet aš paskaičiau knygą, kurioje aprašo, kaip anksčiau žmonės gyveno, Skandinavijoj. Ir tenai pagavau tokią mintį – kai kam reikėdavo pinigų ar kokių daiktelių,(pavyzdžiui, paauglys svajodavo nusipirkti dviratį ar reikėdavo kokių būtinųjų reikmių), tai tie, kurie jų turėdavo, duodavo darbo (dažniausiai buities, ūkio) ir žmogus juos užsidirbdavo. Ne dykai duodavo, o suteikdavo galimybę pačiam užsidirbti, vykdavo mainai.

Man pasirodė labai geras pavyzdys. Mažai tokių žmonių gimsta, kurie iš tiesų įvertintų tą ladbarą ar auką, sąmoningai mokėtų jos atsisakyti pertekliaus ar už ją atsiskaityti. Ar tikrai reikia taip imti ir dalinti – nesąmoningas žmogus įpranta, kad jam duodama tiesiog taip, be jokio darbelio, be jokių mainų..? Taip galimai išmoksta priimti aukos vaidmenį, nuolat jį vaidinti. Ar nebūtų geresnė išeitis suteikti žmogui galimybę užsidirbti, išmokyti jį užsidirbti, galbūt jis to nemoka?

Kalbu, žinoma, ir apie savo atvejį – aš to nemokėjau. Ir kaip gerai, kad supratau tai, ką supratau. Mainai turi būti. Ir sąžiningi.

Yra kur mokytis.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *