Čia savi, o čia – ne

Rytas

Spontaniškai.

Galvoju, kaip čia yra.

Keletą metų domėjausi vienos bendruomenės veikla. Labai daug sužinojau, iki šiol jaučiu dėkingumą tiems žmonėms ir visai bendruomenei, kurioj būnant man susiformavo dalis supratimo apie gyvenimą. Buvau ką tik baigusi studijas, naujai iškeptas suaugęs žmogus… Pasinėriau į jų veiklą. Man buvo įdomu eksperimentuoti.

Tapau bendruomenės dalimi, taip jaučiausi – lyg ir kiekvienas savo namuose, bet mes atlikome tam tikrus praktikos veiksmus kas dieną. Buvo bendrų renginių, susitikimų… Ir po kokių trejų su puse, ketverių metų, po truputį, man kažkas pasisuko. Gana ilgai bijojau pažiūrėti, kas ten pasisuko, nenorėjau tikėti, kad man vėl tai nutiko. Iš tiesų aš jau žinojau – blemba, vėl prarasiu daug artimų žmonių. Netgi su kuriais tik pasisveikindavau – jie man artimi. Tenai radau daug gražių, šviesių žmonių. Jaučiu jiems šilumą. Ir vėl prarasiu kontaktą su nemaža grupe žmonių. O man taip sunku jį kurti… Ir vėl.

Laikas ėjo, po truputį paleidau tai, kas man nebetiko – neturėjau kitos išeities. Pakeičiau tą praktiką kitomis. Iškart pradėjo viskas keistis. Jaučiau, kaip tie žmonės, kurie man ką tik buvo artimi, staiga pradeda tolti… Ir kaip po truputį aš jiems darausi svetima. Įdomus dalykas – ne jie man darosi svetimi, bet aš jiems. Jie man artimi – aš juk gyvenau tame, kuo jie gyvena. Tiesiog įsijungė kita rega, pamačiau, pajutau, supratau kažką kita. Kai paleidau, tapau dar laimingesnė nei prieš tai. Bet ta laime su jais jau nebegalėjau pasidalinti…

Ir čia prisiminiau filmą, kurį neseniai mačiau. Šiaip nerekomenduoju jo (The 5th Wave), bet kadangi mačiau, tai atradau jame vieną pavyzdį. Atkeliavo į Žemę ateiviai. Išoriškai jie – tokie pat, kaip ir žmonės, neatskirsi. Prisigrobė vaikų, paauglių, pavertė juos, Žemės vaikus, savo kareivėliais. Išaiškino jiems, kad tam tikri šalmai, kuriuos jie dėvi kariaudami, žalia spalva rodo ateivius, kuriuos reikia iššaudyti. O iš tiesų tai – baisumus išgyvenę Žemės gyventojai, dar likę gyvi. Vadinasi, jie, šitaip užzombinti tų ateivių, šaudė savus…

Taip pasijaučiau ir aš. Tie, kurie nėra bendruomenėje ir neatlieka mūsų praktikos – jie yra ateiviai. O jei esi bendruomenėje, atlieki praktiką, esi geras, saviakas. Ir jei išeini iš bendruomenės, tu vėl tampi tuo ateiviu, kurį reikia sušaudyt, nors tu šauki – aš juk savas! Bet jie netiki – pūūch!

Sveiki atvykę į gyvenimą, kur jus šaudys, o jūs nemirsite.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *