Apie tikrąjį grožį

Rytas

 

Prisipažinsiu – šitą knygą (kurią cituoju ir įvardinu apačioje) skaitau jau mažiausiai nuo birželio pradžios. Dabar lapkritis… Pradžioj buvo nelabai įdomu. Bet dabar užsirašinėju citatas į sąsiuvinį iš kas antro, kas trečio puslapio ar dažniau.

Man su daug kuo taip būna. Yra dalys, etapai, kurių nemėgsti. Pvz., siuvime labiausiai nemėgstu siūti, o labiausiai mėgstu išversti galutinį darbą į gerąją pusę ir pasigrožėti : D. O nerdama mėgstu išrasti formas, spalvų derinius, o kai jau žinau, kaip nerti, jau nebeįdomu, tada įsijungia mechaniškas darbas… Taip būna ir su knygomis. Yra vietos, kurias tiesiog suvalgai ir nepajauti. Bet negali praleisti nė vieno žodžio, nė vienos eilutės, nes paliksi skylę… pagalvok, jei dėlionėje trūksta kelių, atrodytų, neįdomių, vienodų detalių… Iškart nejauti to didingo grožio : ). Tai šįkart apie grožį. Cituoju:

 

„Žanetai dvidešimt vieneri. <…> Ji buvo maža ir smulki, puikaus sudėjimo. <…> ji išvengė valgymo sutrikimų. Ji kasdien nubėga 16-19 kilometrų, renkasi, ką valgyti, o ko ne. Ji gali vilkėti žaviausius drabužius. Visgi… esant su ja širdis nesiilsi. Jos grožis daro įspūdį, bet netraukia. Priežastis paprasta: ji siekia tikslo, yra perfekcionistė <…>. Jos grožis netvarus, netvirtas, jis netrykšta iš širdies. Jis tartum prievartinis, išorinis, nulemtas drausmės ir baimės.

Džun yra viena gražiausių mūsų sutiktų moterų. <…> Kai ji juokėsi – <…> akys spindėjo, šypsena tiesiog nušviesdavo visą kambarį. Ji buvo aiškiai įsimylėjusi savo vyrą, žvelgiant į jį jos veidas nušvisdavo. <…> Kalbėdamiesi su ja ar tiesiog būdami kartu mes taip pat imdavome ramiau žvelgti į save. Jos erdvi, graži siela kvietė kitus ateiti, būti, skonėtis ir matyti, kad Viešpats geras, nesvarbu, kas vyktų tavo gyvenime. Susitikimo metu ji verkė, juokėsi, buvo nuostabiai gyva ir mylėjo tiek savo vyrą, tiek Visatos Dievą.

Džun buvo maždaug setyniasdešimt penkerių.

Koks skirtumas tarp šių dviejų moterų? Ramybė. Džun grožis plaukia ir ramios širdies.

 

<…>

 

Paprastai grožis iškyla tada, kai moteris to nežino, kai nesistengia jo parodyti. <…> atsitinka tai, kas leidžia akimirką susilpnėti jos gynybinei jėgai. Pavyzdžiui, kai kas nors klausosi. Tuomet moteris žino, kad yra svarbi, kad jos širdis kam nors rūpi ir kas nors nori ją pažinti. <…>

Taigi moteris ne nusprendžia pasidaryti graži, bet nustoti gintis, atmesti įprastas išgyvenimo priemones ir leisti pasirodyti savo širdžiai. Taip ateina grožis.

<…> tikrasis grožis sklinda iš mūsų vidaus – iš besiilsinčių mūsų širdžių. Kai pirmą kartą perskaičiau apie švelnią ir taikingą širdį, netekau vilties kada nors to pasiekti. Aš smarkaus būdo. Kai nervinuosi ar nesmagiai jaučiuosi, skeliu juokus, o kai esu gerai nusiteikusi ir rami, neištveriu ilgos tylos. Jeigu grupėje niekas nekalba, tai suprantu kaip kvietimą pasidalyti savo mintimis. Švelni ir taikinga širdis? Dieve brangus!“

John ir Stasi Eldredge. ŽAVINGOJI. Atskleidžiant moters sielos paslaptį
Žurnalo TAPATI knyga, 2013
137-138 psl.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *