Burtai virtuvėje


(Iliustracijoje nėra TOJI sriuba, apie kurią aš…)

 

Išverdu trintos moliūgų sriubos su asafetida:
– Čia pievagrybių sriuba su česnakais ir svogūnais??

Pasijaučiau lyg kokia virtuvės burtininkė : D. Gyvenime nesu ruošusi maisto nei su svogūnais, nei su česnakais!! Tik su pievagrybiais, bet tai buvo prieš kokius penkerius ar šešerius metus : )).

Apie tikrąjį grožį

Rytas

 

Prisipažinsiu – šitą knygą (kurią cituoju ir įvardinu apačioje) skaitau jau mažiausiai nuo birželio pradžios. Dabar lapkritis… Pradžioj buvo nelabai įdomu. Bet dabar užsirašinėju citatas į sąsiuvinį iš kas antro, kas trečio puslapio ar dažniau.

Man su daug kuo taip būna. Yra dalys, etapai, kurių nemėgsti. Pvz., siuvime labiausiai nemėgstu siūti, o labiausiai mėgstu išversti galutinį darbą į gerąją pusę ir pasigrožėti : D. O nerdama mėgstu išrasti formas, spalvų derinius, o kai jau žinau, kaip nerti, jau nebeįdomu, tada įsijungia mechaniškas darbas… Taip būna ir su knygomis. Yra vietos, kurias tiesiog suvalgai ir nepajauti. Bet negali praleisti nė vieno žodžio, nė vienos eilutės, nes paliksi skylę… pagalvok, jei dėlionėje trūksta kelių, atrodytų, neįdomių, vienodų detalių… Iškart nejauti to didingo grožio : ). Tai šįkart apie grožį. Cituoju:

 

„Žanetai dvidešimt vieneri. <…> Ji buvo maža ir smulki, puikaus sudėjimo. <…> ji išvengė valgymo sutrikimų. Ji kasdien nubėga 16-19 kilometrų, renkasi, ką valgyti, o ko ne. Ji gali vilkėti žaviausius drabužius. Visgi… esant su ja širdis nesiilsi. Jos grožis daro įspūdį, bet netraukia. Priežastis paprasta: ji siekia tikslo, yra perfekcionistė <…>. Jos grožis netvarus, netvirtas, jis netrykšta iš širdies. Jis tartum prievartinis, išorinis, nulemtas drausmės ir baimės.

Džun yra viena gražiausių mūsų sutiktų moterų. <…> Kai ji juokėsi – <…> akys spindėjo, šypsena tiesiog nušviesdavo visą kambarį. Ji buvo aiškiai įsimylėjusi savo vyrą, žvelgiant į jį jos veidas nušvisdavo. <…> Kalbėdamiesi su ja ar tiesiog būdami kartu mes taip pat imdavome ramiau žvelgti į save. Jos erdvi, graži siela kvietė kitus ateiti, būti, skonėtis ir matyti, kad Viešpats geras, nesvarbu, kas vyktų tavo gyvenime. Susitikimo metu ji verkė, juokėsi, buvo nuostabiai gyva ir mylėjo tiek savo vyrą, tiek Visatos Dievą.

Džun buvo maždaug setyniasdešimt penkerių.

Koks skirtumas tarp šių dviejų moterų? Ramybė. Džun grožis plaukia ir ramios širdies.

 

<…>

 

Paprastai grožis iškyla tada, kai moteris to nežino, kai nesistengia jo parodyti. <…> atsitinka tai, kas leidžia akimirką susilpnėti jos gynybinei jėgai. Pavyzdžiui, kai kas nors klausosi. Tuomet moteris žino, kad yra svarbi, kad jos širdis kam nors rūpi ir kas nors nori ją pažinti. <…>

Taigi moteris ne nusprendžia pasidaryti graži, bet nustoti gintis, atmesti įprastas išgyvenimo priemones ir leisti pasirodyti savo širdžiai. Taip ateina grožis.

<…> tikrasis grožis sklinda iš mūsų vidaus – iš besiilsinčių mūsų širdžių. Kai pirmą kartą perskaičiau apie švelnią ir taikingą širdį, netekau vilties kada nors to pasiekti. Aš smarkaus būdo. Kai nervinuosi ar nesmagiai jaučiuosi, skeliu juokus, o kai esu gerai nusiteikusi ir rami, neištveriu ilgos tylos. Jeigu grupėje niekas nekalba, tai suprantu kaip kvietimą pasidalyti savo mintimis. Švelni ir taikinga širdis? Dieve brangus!“

John ir Stasi Eldredge. ŽAVINGOJI. Atskleidžiant moters sielos paslaptį
Žurnalo TAPATI knyga, 2013
137-138 psl.

Mūsų ašarų pakalnėje

Untitled

 

Sunkus ėjimo į priekį kelias. Bet verta! Apsiverki, paskui pasijuoki, eini toliau, vėl pasivolioji, vėl paverki, vėl eini, vėl juokiesi… Ak.

 

„Būdamos moterys esame linkusios galvoti, kad esame „pačios kaltos“. Tai lemia senos mūsų žaizdos, verčiančios manyti: „Manyje kažkas iš esmės blogai“. Be galo daug moterų taip jaučiasi (kodėl taip labai stengiamės save patobulinti, kodėl turime taip užsikrauti veikla, kad širdies reikalai net neiškiltų į paviršių?). Taipogi jaučiamės esančios iš esmės vienišos. Šiedu pojūčiai kažkaip vienas su kitu susiję. Manome esančios vienišos todėl, kad nesame tokios moterys, kokios turėtume būti.

Nesijaučiame esančios vertos, kad mūsų ieškotų, todėl ant savo asmenybių užsikabiname ženklą „netrukdyti“ ir pasauliui nusiunčiame pranešimą „atsitraukiu“. Arba žūtbūtinai stengiamės užkariauti dėmesį prarasdamos bet kokią savigarbą ir emociškai bei fiziškai paleistuvaudamos. Nesijaučiame nepakeičiamos, todėl stengiamės tapti naudingos. Nemanome esančios gražios, tad liejame prakaitą, kad taptume išoriškai gražios, arba apsileidžiame ir „pasislepiame“ už asmens, neturinčio jokio žavesio. Daug triūsiame, kad tik apsaugotume savo širdis nuo tolesnio skausmo.

<…>

Dauguma jūsų manėte, kad tai, kas jums atsitiko, – jūsų pačių kaltė, kad to nusipelnėte. Jeigu būtumei buvusi gražesnė, protingesnė, būtumei daugiau padariusi ar pasistengusi įtikti, to kažkaip nebūtų atsitikę, būtumei buvusi mylima, tavęs būtų neįskaudinę.

Dauguma jūsų išgyvenate kaltę, kad dėl kažko, ką padarėte, dabar jumis niekas stipriau nesidomi. Jums atrodo, kad didžiajame nuotykyje jūs neturite vaidmens, neturite jokio atidengtino grožio. Mūsų žaizdų skleidžiama mintis beveik visada yra: „Viskas dėl tavęs, tu to nenusipelnei“. Viską keičia suvokimas, kad taip nėra. Šie dalykai atsitiko todėl, kad esi šlovinga, todėl, kad esi baisi grėsmė tamsos karalystei, nes tu sau vienintelei būdingu būdu skelbi Dievo šlovę pasauliui.

Tavęs nekenčia dėl tavo grožio ir galios.“

John ir Stasi Eldredge. ŽAVINGOJI. Atskleidžiant moters sielos paslaptį
Žurnalo TAPATI knyga, 2013
87-88, 93 psl.

 

Ir toliau dar įdomiau… Betgi negaliu visos knygos jums surašyti! Tegul lieka paslapčių : ).

 

 

Kas yra darbas?

 

Darbas tai ar ne?

Pvz., bendros gerovės labui, namams, moteris ieško, išrenka patalynės dėžę, kuri atitiktų finansines galimybes, derėtų prie interjero, būtų praktiška, įkomponuojama ir negriozdintų nedidelio kambario.

Čia darbas?

„Jeigu tau patinka, tai ne.“

Tikrai??

O jeigu pasamdytume kitą moterį, kuri dirba pasivadinusi INTERJERO DIZAINERE, ir duotume jai išrinkti derančią, praktišką, gerai įkomponuojamą, negriozdinančią kambario ir atitinkančią finansines galimybes patalynės dėžę?

Kažin, čia darbas ar ne, reiktų jai mokėti ar ne?

Ką ir bepridursi!

 

***

 

Yra darbai, kuriuos žinai, kad vis viena reikės daryti…

Tai aš gi ne kokia beprotė, kad zyzčiau, kaip nekenčiu šitų darbų… kuriuos darau visą dieną… ir vien tam, kad jie atrodytų DARBAI!!

NU BLEMBA : D.

Norėjau pasiguosti : )).