Sąmoningos šeimos yra visuomenės pagrindas

Untitled

Kažkaip labai pradėjau matyti, kad tikrų, sąmoningų, darnių, santuokinių vyro ir moters santykių pavyzdys yra tai, ko labiausiai reikia šitam pasauliui. Darnios, sąmoningos šeimos yra visuomenės pagrindas.

Visa kita galima daryti, bet tai tarsi proto užėmimas, paruošimas, išsižaidimas, kol užaugsi tikriems dalykams.

Kadangi esu moteris (sunku tai garsiai sakyti, tarsi vis neišeičiau ir dukros-vaiko etapo), ieškau, klausiu, kas tai yra, ką man reikia daryti, kad kiek įmanoma daugiau pasauliui įneščiau harmonijos, o ne destrukcijos.

Apačioje pacituosiu ištrauką, kurioje sako, kad vyrai sutrypė pasaulį savo ambicijomis ir karų troškimu. Norėčiau, kad suprastume, jog tą daryti vyrą išmokė moteris, jo mama, tokia pati kaip tu ir aš. Norėčiau, kad nebūtų mintyje tos subtilios kaltinančios gaidelės – tai vyrai vis dėlto čia kalti, ŽINOJAU!

Pati savimi kartais stebiuosi, bet nėra taip blogai, kaip iš išorės mum prognozavo: „Oi, kaip tau, Justai, sunku bus, jinai dar sunkesnė už mane. Ta kita tau geriau tiktų, ji lengvesnė.“

Gal dėl to, kad aš tai girdėjau sakant, įvykiai pasisuko truputį kitaip… Nežinau. Ir kas mane stebina, tai tai, kad gebu ateiti atsiprašyti ir pasakyti, kad taip, mane pričiupo emocijos, aš atsiprašau. Atsiprašau, man santykis su tavimi svarbesnis nei tas ir tas, dėl ko užsižiebiau. Man nepatiko tas ir tas, ką padarei, nes jaučiausi atstumta, nereikalinga, nepakankamai paglostyta… Ar galim draugauti?

Ir mes draugaujam.

Šiuo metu taip suprantu.

 

***

 

Citata iš knygos:

 

Žemės pasaulio ateitis dabar – moterų rankose. Daug jos darė ir anksčiau, tačiau mažai jų buvo paisoma.

Tik moterys gali grąžinti pasauliui taiką ir dvasią, kurias sutrypė vyrų ambicijos ir karų troškimas.

Todėl vyrai dabar ir tampa nebe vyrais. Šitaip jie atperka savo puikybės motyvuotus šventvagiškus ir kenksmingus darbus.

Tačiau vargas toms moterims, kurių puikybė stipresnė už taikos siekį. Jos kentės, nes joms bus atimta tai, kas moteriai svarbiausia: sugebėjimas gimdyti sveikus vaikus ir mokyti juos meilės ir taikos. Jos kentės nuo sunkių ligų, kurių niekas negalės pagydyti, išskyrus taiką ir meilę jose pačiose.

Moters misija – būti taika ir harmonija. Ta, kuri nesugeba jų išlaikyti savyje, negali vykdyti misijos.

Daugiaveidiškumas gėdingas moteriai. Iš jos jo išmoksta ir vyras. Daugiaveidžiai nemoka mylėti. Tai žeidžia tikrus ir pastovius santykius, visą gyvenimą ir sveikatą.

Todėl moteris turi atsisakyti kenksmingo daugiaveidiškumo ir mokytis nuoširdumo. Nuoširdumas padeda pajusti dieviškąjį vedimą ir pritraukia tikrąją sėkmę.

Nenuoširdus vedimo nesupranta, ženklų skaityti nemoka. Ten, kur nėra nuoširdumo, gyvena puikybė. Ji neprileidžia Dievo. Tačiau ji kviečia tuos, kurių dievas netikras, kurie painioja bundančias sielas.

Tikrasis vedimas užsitarnaujamas tik tyra širdimi, kuri trokšta taikos ir nemyli daugiaveidiškumo. Moteris – laidininkas, nes jos širdis, jeigu ji nesuteršta, greičiau atsiveria Dievui. Vyras mėgsta veiksmą ir protą, dėl to jam sunkiau atsiverti. Todėl ir suvedami jie, kad savo sugebėjimais pasidalytų ir dar didesnius darbus nuveiktų.

<…>

2008 08 04

Astrėja. Antropoteosofija. Žmogaus suvokiama dieviškoji išmintis. I tomas.
Tiamata
62 psl.

 

***

 

Čia savi, o čia – ne

Rytas

Spontaniškai.

Galvoju, kaip čia yra.

Keletą metų domėjausi vienos bendruomenės veikla. Labai daug sužinojau, iki šiol jaučiu dėkingumą tiems žmonėms ir visai bendruomenei, kurioj būnant man susiformavo dalis supratimo apie gyvenimą. Buvau ką tik baigusi studijas, naujai iškeptas suaugęs žmogus… Pasinėriau į jų veiklą. Man buvo įdomu eksperimentuoti.

Tapau bendruomenės dalimi, taip jaučiausi – lyg ir kiekvienas savo namuose, bet mes atlikome tam tikrus praktikos veiksmus kas dieną. Buvo bendrų renginių, susitikimų… Ir po kokių trejų su puse, ketverių metų, po truputį, man kažkas pasisuko. Gana ilgai bijojau pažiūrėti, kas ten pasisuko, nenorėjau tikėti, kad man vėl tai nutiko. Iš tiesų aš jau žinojau – blemba, vėl prarasiu daug artimų žmonių. Netgi su kuriais tik pasisveikindavau – jie man artimi. Tenai radau daug gražių, šviesių žmonių. Jaučiu jiems šilumą. Ir vėl prarasiu kontaktą su nemaža grupe žmonių. O man taip sunku jį kurti… Ir vėl.

Laikas ėjo, po truputį paleidau tai, kas man nebetiko – neturėjau kitos išeities. Pakeičiau tą praktiką kitomis. Iškart pradėjo viskas keistis. Jaučiau, kaip tie žmonės, kurie man ką tik buvo artimi, staiga pradeda tolti… Ir kaip po truputį aš jiems darausi svetima. Įdomus dalykas – ne jie man darosi svetimi, bet aš jiems. Jie man artimi – aš juk gyvenau tame, kuo jie gyvena. Tiesiog įsijungė kita rega, pamačiau, pajutau, supratau kažką kita. Kai paleidau, tapau dar laimingesnė nei prieš tai. Bet ta laime su jais jau nebegalėjau pasidalinti…

Ir čia prisiminiau filmą, kurį neseniai mačiau. Šiaip nerekomenduoju jo (The 5th Wave), bet kadangi mačiau, tai atradau jame vieną pavyzdį. Atkeliavo į Žemę ateiviai. Išoriškai jie – tokie pat, kaip ir žmonės, neatskirsi. Prisigrobė vaikų, paauglių, pavertė juos, Žemės vaikus, savo kareivėliais. Išaiškino jiems, kad tam tikri šalmai, kuriuos jie dėvi kariaudami, žalia spalva rodo ateivius, kuriuos reikia iššaudyti. O iš tiesų tai – baisumus išgyvenę Žemės gyventojai, dar likę gyvi. Vadinasi, jie, šitaip užzombinti tų ateivių, šaudė savus…

Taip pasijaučiau ir aš. Tie, kurie nėra bendruomenėje ir neatlieka mūsų praktikos – jie yra ateiviai. O jei esi bendruomenėje, atlieki praktiką, esi geras, saviakas. Ir jei išeini iš bendruomenės, tu vėl tampi tuo ateiviu, kurį reikia sušaudyt, nors tu šauki – aš juk savas! Bet jie netiki – pūūch!

Sveiki atvykę į gyvenimą, kur jus šaudys, o jūs nemirsite.