Beviltiškumas

Untitled

Vėl tas jausmas.

Beviltiškumas apima taip, kad norisi prasmegti, išnykti, dingti, neegzistuoti.

Skausmas.

Tampymas į visas puses.

Atrodo, kad nebeištversiu.

Bet atlaikau.

Juk ne pirmas kartas.

Vis geriau ir greičiau išmokstu susigrąžinti sąmoningumą, o gal net jo ir neprarasti.

Tarsi apsėdimas…

Išeik, sakau.

Aš noriu būti laimingas ir laisvas žmogus.

Noriu laisvai kvėpuoti.

Įkvepiu.

Iškvepiu.

Tau čia nėra vietos.

Čia gyvenu aš.

Širdis nurimsta, sušyla.

Lyg būtų meiliai paglostyta.

Kūnas atitirpsta, suminkštėja.

Šiandieniniai Vilniaus pasiūlymai

 

Laikrodis rodo 07:48. Ir nuo pat ryto Vilnius nieko gero nežada…

Vaikai eina į mokyklą su DINOZAURAIS, mamos yra BLOGOS, o vyrai yra KARO ŠUNYS. Namai apskritai yra MIRTIS.

Kilogramas VIŠČIUKŲ KŪNO DALIŲ kainuoja 1,58 , o kilogramas NEKTARINŲ kainuoja 0,79 .

Nuo kada vaisinti vištas, jas girdyti, šerti, gydyti, valyti jų išmatas, parūpinti laikymo vietą yra taip pigu? Tik 1,58 už kilogramą VIŠTŲ KŪNO DALIŲ. O VYNUOGĖS – 1,49 už kg. Negaliu patikėti! Neįtikėtina, kaip pažengėm gyvūnų kankinimo srityje. Dabar gyvūnų dalis valgyti taip pat paprasta kaip ir vynuoges! Taip gyventi verta! :’ D. :’ (.

Kita tema. Vaikai ir dinozaurai. Gal galiu paklausti, ar ne geriau mūsų vaikams į mokyklą eiti su klasės draugais, pavyzdžiui…? Atsimerkim, nes antraip mūsų vaikai į mokyklą nueis su dinozaurais (??). Gal čia tik aš kažko nesuprantu.

Dar. O kai čia tokia laisvė ir lygybė visiems dabar, tai kur tada DOROS ir NUOŠIRDUMO skatinimas, ne tik PALAIDUMO ir AROGANCIJOS? Kur skatinamos GEROS, TIKROS mamos, kurių glėbyje vaikai nori būti, PILNOS, SVEIKOS šeimos, kuriose vyrai yra vyrai, o ne kažkokie karo šunys?? Yra, aišku. Tik panorėkim.

O namai? MIRTIES NAMAI, parašyta. O man namai tai kūryba, jausmai, pažinimas, saugumas – tai SANTYKIŲ erdvė visiems šeimos nariams – tėčiui, mamai, vaikams. Juk namai tai ne vien tie idealūs IKĖJOS baldai ir gražiai fone blizgančios lemputės. Tai santykiai. Tėčio ir mamos. Tėvų ir vaikų. Kas mus pamokys, kaip kurti tuos santykius, tuos namus, į kuriuos GERA visiems grįžti, kuriuose GERA svečiuotis. Juose nėra tų visų dirbtinių dekoracijų ir šypsenų, slepiančių depresyvias nuotaikas!

O dar. Kodėl reklamų stendai giria mūsų vaikus ir vadina juos atradėjais, o ne mes, tėvai? Na, nepradėkim tik. Bendrą vaizdą paėmus tą tikrai ryškiai galima pamatyti – didžioji dauguma vaikų didesnį palaikymą jaučia iš tų visų pinigų kaulytojų reklamose nei iš tėvų! Juk taip akivaizdu.

Ko čia piktiniesi, Ieva? Toks jau tonas išėjo. Atsiprašau, sprogau.

Kvėpuok

Untitled

 

Kas bebūtų – kvėpuok.

Kvėpuok greitai, kvėpuok lėtai.

Kvėpuok labai greitai, kvėpuok ramiai – kaip tuo metu norisi.

Kvėpavimas sugrąžina tave į ČIA.

Nebeprieina mintys, kurių intensyvus atakavimas dusina tavo esybę.

Nebeprieina mintys, kurios slopina tavo gyvenimo džiaugsmą.

Kvėpuok ir išvaryk jas.

Ir vėl iš naujo gimsi. Pajusk.

Dar pamirši kvėpuoti ne sykį.

Nieko tokio, tiesiog pradėk vėl.

 

***

 

Šiek tiek iš mano mėgstamos knygos apie kvėpavimą:

 

KVĖPAVIMAS

Žr. PLAUČIAI.

 

PLAUČIAI

<…> jis tiesiog dūsta ir negali įkvėpti tikrojo gyvenimo gaivumo dėl susidariusios kokios nors situacijos ar dėl kokio nors žmogaus veiksmų. <…> susijusios su kančios ir mirties baime arba baime pamatyti artimą žmogų kenčiantį ar mirštantį.

Kvėpavimas asocijuojasi su nepriklausomybe ir laisve. <…> Pasunkėjęs kvėpavimas yra ženklas, kad atsiskyrimas <…> ar akistata su nežinomybe dėl ateities kelia mums nerimą. <…> Kuo sunkesnė liga, tuo skubesnį pranešimą siunčia tavo kūnas. Jis prašo įkvėpti gyvenimą visa krūtine, džiaugstis juo ir puoselėti savo troškimus. Privalai suprasti, kad tik tu pats gali įvaryti save į kampą, sugniuždyti, įstumti į neviltį.

Užuot dramatizavęs kokią nors situaciją, paieškok savo gyvenime gerosios pusės, apsvarstyk visas galimybes, kaip pasiekti laimę. Tu pats esi savo laimės, džiaugsmo kūrėjas, tereikia tik pakeisti požiūrį į gyvenimą. Užsiimk aktyvia socialine veikla, įsileisk gaivaus vėjo gūsį į savo kasdienybę, tai padės tau kvėpuoti ir džiaugtis gyvenimu <…>.

Lise Bourbeau. Tavo kūnas sako: „Mylėk save!“
Mijalba, 2009
172, 241 psl.

Maniau, kad kiti nesupranta manęs

Untitled

Anksčiau maniau, kad kiti nesupranta manęs.

Kėliau audras, kėliau bangas.

Dabar paaiškėjo, kad savęs nesupratau aš pati.

Aš maniau, kad labai svarbu, ką mano kiti.

Maniau, kad svarbu, ką jie sako, galvoja.

Kas jiems patinka ir nepatinka.

Praėjo gal dvylika metų.

Ir dabar aš suprantu, kaip visa tai nesvarbu.

O kiek žalos sau pridariau.

Kiek save ir savo kūną menkinau.

Ir dar tie nelaimingi antakiai, kažkam taip neįtiko.

Jie man tarsi visą gyvenimą (atsiprašau) pa(ši)ko.

Aš žiūrėjau, kaip atrodo kitos.

Kokios gražios, mielos, šiltos.

Žavėjausi kai kuriomis, save pamiršusi.

Nežiūrėjau į veidrodį – ką gi ten pamatysi…

Ėjo laikas, kažką supratau.

Pažiūriu į veidrodį – save matau.

Ir po tiek laiko…

Užsimaniau pamatyti save šono.

Iš pradžių žiūrėjau į savo atvaizdą.

Į save valgančią, sėdinčią, kalbančią.

Vėliau, nors tarsi ir gėda, bet pradėjau filmuotis.

Iki šiol nesakiau – kam man kamuotis.

Bet koks džiaugsmas, aš radau save.

Pamačiau tai, ką mačiau kitose.

Mano rankelės irgi grakščios.

Mano akelės irgi spindinčios.

Visai kaip tų vaikų…

Iš „vargingų“ laimingų šalių.

Aš žiūriu į jas.

O man džiaugsmas…

Norisi paklausti – ar tu matai, kaip gražu.

Ir tada supranti, kad ten nesi vien tu.

Ir verkiu – taip natūralu, taip gera.

Taip džiugu ir taip sava.

Labdara ir aukojimas

Prisiklausę ir prisiskaitę, kaip gerai yra atiduoti, aukoti ką nors (daiktus, pinigus), mes kartais nesusimąstom, ar nepakenkiam tam žmogui, kuriam tai darom.

Atrodytų, kokiu būdu tai gali pakenkti, nesąmonė… Bet aš paskaičiau knygą, kurioje aprašo, kaip anksčiau žmonės gyveno, Skandinavijoj. Ir tenai pagavau tokią mintį – kai kam reikėdavo pinigų ar kokių daiktelių,(pavyzdžiui, paauglys svajodavo nusipirkti dviratį ar reikėdavo kokių būtinųjų reikmių), tai tie, kurie jų turėdavo, duodavo darbo (dažniausiai buities, ūkio) ir žmogus juos užsidirbdavo. Ne dykai duodavo, o suteikdavo galimybę pačiam užsidirbti, vykdavo mainai.

Man pasirodė labai geras pavyzdys. Mažai tokių žmonių gimsta, kurie iš tiesų įvertintų tą ladbarą ar auką, sąmoningai mokėtų jos atsisakyti pertekliaus ar už ją atsiskaityti. Ar tikrai reikia taip imti ir dalinti – nesąmoningas žmogus įpranta, kad jam duodama tiesiog taip, be jokio darbelio, be jokių mainų..? Taip galimai išmoksta priimti aukos vaidmenį, nuolat jį vaidinti. Ar nebūtų geresnė išeitis suteikti žmogui galimybę užsidirbti, išmokyti jį užsidirbti, galbūt jis to nemoka?

Kalbu, žinoma, ir apie savo atvejį – aš to nemokėjau. Ir kaip gerai, kad supratau tai, ką supratau. Mainai turi būti. Ir sąžiningi.

Yra kur mokytis.