Laiškas draugei

Mieloji,

(nors tu manęs taip ir nepavadintum po to, kaip su tavimi pasielgiau, o jei pavadintum, vadinasi, esi labai geros širdies) a t s i p r a š a u  tavęs. Taip ryškiai tai jaučiu – mes kartu žaidėme, o aš palikau tave. Palikau ir išėjau gyventi kito gyvenimo. Mano vaizduotė piešia, kaip tu likai mūsų žaidimų vietose, o aš išėjau. Išėjau, ir tik praeidama pasisveikindavau, tarsi visai ką tik mes nebūtume ten žaidę. Tarsi dabar aš jau eičiau į mokyklą, o tu dar ne. Panirau į savo naują mokyklinį gyvenimą, o tu dar žaidi kieme, lauki manęs… Galbūt liūdi, jautiesi išduota. Ir aš jaučiu tavo skausmą, bet man taip norisi kabinti samčiais tą naują savo gyvenimo etapą, kurio taip laukiau. Taip laukiau, kad, atrodytų, pamiršau, ką ką tik su tavimi veikiau. Noriu, kad žinotum – aš prisimenu…  Kažkodėl man taip darosi. Gal kad man labai patinka naujovės. Kai prasideda rutina, įprasti dalykai, man norisi kažko kita. Pastebėjau, kad rutiną vis dar nutraukiu negrabiai, sukeldama skausmą sau ir kitiems, elgdamasi šaltai, tarsi saulės nematęs akmuo… Bet juk žinau, kad galiu būti šilta, gera, draugiška… Tiesiog man taip atsitinka, kol kas nemoku to pakeisti. Jaučiu šilumą tau ir viskam, kas vyko tuo metu. Aš vis įsijungiu tavo man parodytą muziką ir linkiu tau gero. Tyliai. Nes garsiai jau prisibijau… Taip nesinori dar kaip nors tave skaudinti. Tyliu, o vaizduotė vėl piešia – tu jau turi kitų draugių, kam tau aš, sukėlusi skausmo. Be to, dabar ir tu jau eini į mokyklą

Gal tu nieko panašaus nepatyrei, gal čia aš apie kažkurio etapo save rašau. Visgi jaučiu stiprų troškimą tau tai pasakyti, perduoti tokia forma. Ir dar… nedrįstu, bet gal… kai jau ir tu ištyrinėsi mokyklinį gyvenimą ir pajusi šiokią tokią rutiną, gal norėtum susitikti? Savo kasdienybėje ar toli nuo jos. Gal parodytum, kur tavo gyvenimas sukasi. Gal dar padraugautume.

A č i ū  tau.

Noriu būti netobula

Noriu būti netobula. Noriu spalvindama išeiti iš kraštų, kepti kreivus blynus, išvirti per skystą troškinį. Ir tada vis tiek patikėti savo verte, kad aš kažką galiu! Kad gebu pabaigti! Ir susitvarkyti po visko. Noriu būti blogos nuotaikos ir leisti sau būti taip. Tiek, kiek tik noriu, kiek tik man reikia. Noriu dėti puodelį ne ant padėkliuko, palikti rinkes ir vis tiek save laikyti žmogumi, visaverčiu. Noriu plauti rankas  v i r t u v ė j  vos tik grįžtu namo. Noriu skalbti bet kokių spalvų drabužius kartu, noriu skalbti kojines kartu su triūsikais. Noriu nekeisti patalų du mėnesius, o paskui susiprasti, kad pamiršau, ir dar taip ilgai, o vis tiek sau atleisti, nekaltinti ir neskriausti savęs, nedaužyti savęs subtiliais, nematomais kumščiais. Noriu nekaltinti savęs, kad nelaiku užsinorėjau į tualetą, kad čia nėra kur, kad čia į tualetą norėti negalima. Ir kai noriu išreikšti savo jausmus, noriu nepertraukti, nesvarbu, kad kažkas kalbina mane svarbiais, skubiais klausimais. Užtenka atidėti savo jausmus į šoną ir gyventi normalų gyvenimą. Užtenka norėti rašyti tobulu raštu – juk tik tada galiu rašyti, tarsi toks raštas yra netinkamas, juk jis netobulas, negražus, kaip tu jį parodysi… kaimynams! Juk čia dienoraštis, po šimts, kodėl man taip rūpi tas tobulas raštas jame. Ne tai esmė! Užtenka laikyti save nieko nemokančiu  k a l ė d i n i u   š ū d u. Gana. Aš ne prie pasaitėlio pririštas šuo, kurį gali patempti ten, kur nori – dabar eisi čia, o dabar čia, kodėl neini čia, jei aš tau liepiu? Tu mano šuo, tu mano vergas! Ir man vis atrodo, kad visi mane puola, visi nori mane pasisavinti sau… O aš ginuosi, nežinia nuo ko, šaukiu, rėkiu, verkiu, o čia jau nieko nėra, tik atgarsiai, tik neįtikėtinai ryškūs prisiminimai to, kas buvo. Noriu būti laisva, noriu būti savimi, noriu būti ŽMOGUS. Ž M O G I Š K A S   Ž M O G U S. Kažką gebantis, turintis nuomonę… Nes vis jaučiuosi bloga, kalta dėl  v i s k o, kas vyksta BLOGAI aplink. Bet aš nesu kalta! Kiek dar galiu taip jaustis. Kiek…

Antra diena

Vakar radau tokį dalyką – 365 day writing challenge.

Bandau (ne kasdien, ne kiekvieną rašysiu čia).

 

Day 2: something that’s illegal but you think it should be legal

Pirmos asociacijos, kurios ateina į mano užprogramuotą galvelę, yra susiję su kriminalų pasauliu – žudynės, kvaišalai, vagystės, prostitucija. Ech.

Iš antro karto pagalvoju ką kita. Norėčiau, kad būtų kitokia verslo kūrimo sistema, kad kažką pagaminus būtų legalu kažkaip keistis, mainytis be čekių ir sąskaitų faktūrų. Kad būtų legalu neturėti tos krūvos popierių, tos buhalterijos, tų dokumentų, licencijų. Nereiktų žmonėms nuo ryto iki vakaro nešioti tų popierių iš vieno kabineto/pastato/miesto į kitą.

Tai labiau ne turėtų būti legalu, bet aš norėčiau, jog tai būtų legalu, nes esama sistema tam turbūt netinka. Arba labai daug ką reiktų keisti. O ką keisti, kad tai būtų galima įgyvendinti, pasiūlymų aš neturiu, negalvojau apie tai. Mitingo nerengsiu dėl to ir revoliucijos neinicijuosiu : ).

Šiuo metu yra kaip yra, sukamės, kaip mokam, kaip žinom, kaip išeina. Kaip vienas žmogus man yra sakęs: „Ievute, nekeisk uždavinio sąlygos. Spręsk uždavinį tokį, koks jis duotas.“ Tas uždavinys, jo sąlygos, yra gyvenimas. Tiesiog įkrenti į situaciją ir joje sprendiesi kaip gali geriausiai. O toks pasvajojimas, ko širdis trokšta, man duoda įkvėpimo. Pasvajoju ir einu sąskaitų faktūrų spausdinti : ). Pati žaviuosi, kaip keičiasi mano mąstymas. O išoriškai, atrodo, elgiuosi taip pat.

Dar papasakosiu, kodėl susiradau tą pratimą. Matau, kad neišeina palaikyti reguliaraus rašymo, nes sunku PRADĖTI. Todėl išsitrauksiu kokių temų, jos padės PRADĖTI, o paskui mintys pačios nutekės, kur reikia : ). Bandau! I’m in!

Ką tu? : ).