Gyvatės

Lenda gyvatės.

Po vieną, po dvi.

Kandžioja aplinkinius bambėjimu.

Kandžioja sarkazmu, kandžioja žvilgsniu.

Sakė mama, kad jei nesitvarkysiu, įsiveis gyvatės…

Tai ir įsiveisė, bet ne stalčiuose ar kambaryje, kaip aš maniau, o manyje.

Jos reguliariai užgrobia patį mano centrą.

Jaučiu, kaip jos tai daro.

Tyliai įsiraito, šnypščia ir nuodija viską aplink.

Tik spėk atsiprašinėti už jų pridaromą žalą…

Tos gyvatėlės čia vis randa kuo pasimaitinti, todėl ir ateina, galvoju.

Kas joms manyje taip įdomu, kad vis čia pasirodo?

Ką galiu daryti kitaip?

Turinys

Labai norėdavau savo puslapį turėti  g r a ž ų.

Tokį, kokį turiu nusipiešusi galvoje.

Su  t o k i u  minimalistišku dizainu, kad atrodytų, jog dizaino nėra.

Juk tai yra labai svarbu, sakiau sau.

Taip, tai svarbu.

Tik aš tiek svajojau apie tą nuostabų puslapio dizainą, kad pamiršau, koks svarbus yra jo turinys.

Savimi žavėtis galima

Būna, galvoju, jau galėčiau parašyti įrašą.

Galvoj aš juos rašau, rašau… rašau.

Rašau vonioj, rašau prieš pat miegą, rašau važiuodama…

Jie taip gražiai, protingai skamba.

Kai jau susiruošiu faktiškai RAŠYTI, visos tos geros mintys išeina.

Imu rašyti, kas ant liežuvio, o vien nepasitenkinimas galvoj.

Gal reikia išsirašyti, išsimesti tą sluoksnį bjaurasties?

Kiti kūrėjai irgi taip daro…

Jie lieja savo didesnius ir mažesnius pykčius dainose, kurias mes klausom, ir kažkodėl tas veža.

Nors tai tas pats, kas žmogus ant tavęs vemtų, tik nesimato, nes tie (atsiprašau) VĖMALAI yra energetiniai.

Bet smagu bendrauti su bendraminčiu, bendrapykčiu…

Jautiesi ne vienas. To ir trūksta, matyt, bendrumo.

Visa tai pastebėjau iš savo dienoraščių, todėl išsigandau savo liejamų skaudulių ir viską sustabdžiau.

Ar tai išeitis?

Na… Ne.

Vis dėlto rašysiu toliau.

Kaip išeina, taip.

Be pagražinimų ir įsivaizdavimų, kad esu geresnė nei iš tiesų esu…

O manyje yra nepasitenkinimo, yra pykčio, yra pilna visko bjauraus.

Bet yra ir gražių dalykų!

Pirmas dalykas iš tų gražių, kurį prisiminiau, buvo iš močiutės pasakymų.

Ji sako: „O tu, Ieva, visą laiką šypsokis. Tau reikia visą laiką šypsotis“.

Dabar vis pasižūriu į veidrodį ir prisimenu… Ieva, šypsokis.

Džiaugsmingai išsišiepiu  ir ateina mintis – kaip gražu!

Ir net susigūžiu nuo šitos minties – tikiuosi, jog niekas negirdėjo, kaip garsiai pagalvojau.

Juk negalima, fui, kokia savimyla : ).

Bet žinai, visgi pagalvojau, kad viskas čia gerai.

Savimi žavėtis galima.

O tie pykčiukai išeis.

Reikės tik pastangų ir noro.

Iš naujo

Pradedu iš naujo : ).

 

Sakoma, yra trys etapai šiose materialiose Visatose:

KŪRIMAS

PALAIKYMAS

NAIKINIMAS

 

KURTI moku (pasirodo, ir astrologiškai turiu kūrėjos, išradėjos savybių ir tai sužinojusi bandžiau savyje pajusti, labiau į save įsijaučiau, nuostabu!).

PALAIKYTI dar mokausi : ).

Drąsos NAIKINTI jau įgijau, kartais jau ir persistengiu.

 

Tai va. Laba diena : ).