Laiškas draugei

Mieloji,

(nors tu manęs taip ir nepavadintum po to, kaip su tavimi pasielgiau, o jei pavadintum, vadinasi, esi labai geros širdies) a t s i p r a š a u  tavęs. Taip ryškiai tai jaučiu – mes kartu žaidėme, o aš palikau tave. Palikau ir išėjau gyventi kito gyvenimo. Mano vaizduotė piešia, kaip tu likai mūsų žaidimų vietose, o aš išėjau. Išėjau, ir tik praeidama pasisveikindavau, tarsi visai ką tik mes nebūtume ten žaidę. Tarsi dabar aš jau eičiau į mokyklą, o tu dar ne. Panirau į savo naują mokyklinį gyvenimą, o tu dar žaidi kieme, lauki manęs… Galbūt liūdi, jautiesi išduota. Ir aš jaučiu tavo skausmą, bet man taip norisi kabinti samčiais tą naują savo gyvenimo etapą, kurio taip laukiau. Taip laukiau, kad, atrodytų, pamiršau, ką ką tik su tavimi veikiau. Noriu, kad žinotum – aš prisimenu…  Kažkodėl man taip darosi. Gal kad man labai patinka naujovės. Kai prasideda rutina, įprasti dalykai, man norisi kažko kita. Pastebėjau, kad rutiną vis dar nutraukiu negrabiai, sukeldama skausmą sau ir kitiems, elgdamasi šaltai, tarsi saulės nematęs akmuo… Bet juk žinau, kad galiu būti šilta, gera, draugiška… Tiesiog man taip atsitinka, kol kas nemoku to pakeisti. Jaučiu šilumą tau ir viskam, kas vyko tuo metu. Aš vis įsijungiu tavo man parodytą muziką ir linkiu tau gero. Tyliai. Nes garsiai jau prisibijau… Taip nesinori dar kaip nors tave skaudinti. Tyliu, o vaizduotė vėl piešia – tu jau turi kitų draugių, kam tau aš, sukėlusi skausmo. Be to, dabar ir tu jau eini į mokyklą

Gal tu nieko panašaus nepatyrei, gal čia aš apie kažkurio etapo save rašau. Visgi jaučiu stiprų troškimą tau tai pasakyti, perduoti tokia forma. Ir dar… nedrįstu, bet gal… kai jau ir tu ištyrinėsi mokyklinį gyvenimą ir pajusi šiokią tokią rutiną, gal norėtum susitikti? Savo kasdienybėje ar toli nuo jos. Gal parodytum, kur tavo gyvenimas sukasi. Gal dar padraugautume.

A č i ū  tau.

Noriu būti netobula

Noriu būti netobula. Noriu spalvindama išeiti iš kraštų, kepti kreivus blynus, išvirti per skystą troškinį. Ir tada vis tiek patikėti savo verte, kad aš kažką galiu! Kad gebu pabaigti! Ir susitvarkyti po visko. Noriu būti blogos nuotaikos ir leisti sau būti taip. Tiek, kiek tik noriu, kiek tik man reikia. Noriu dėti puodelį ne ant padėkliuko, palikti rinkes ir vis tiek save laikyti žmogumi, visaverčiu. Noriu plauti rankas  v i r t u v ė j  vos tik grįžtu namo. Noriu skalbti bet kokių spalvų drabužius kartu, noriu skalbti kojines kartu su triūsikais. Noriu nekeisti patalų du mėnesius, o paskui susiprasti, kad pamiršau, ir dar taip ilgai, o vis tiek sau atleisti, nekaltinti ir neskriausti savęs, nedaužyti savęs subtiliais, nematomais kumščiais. Noriu nekaltinti savęs, kad nelaiku užsinorėjau į tualetą, kad čia nėra kur, kad čia į tualetą norėti negalima. Ir kai noriu išreikšti savo jausmus, noriu nepertraukti, nesvarbu, kad kažkas kalbina mane svarbiais, skubiais klausimais. Užtenka atidėti savo jausmus į šoną ir gyventi normalų gyvenimą. Užtenka norėti rašyti tobulu raštu – juk tik tada galiu rašyti, tarsi toks raštas yra netinkamas, juk jis netobulas, negražus, kaip tu jį parodysi… kaimynams! Juk čia dienoraštis, po šimts, kodėl man taip rūpi tas tobulas raštas jame. Ne tai esmė! Užtenka laikyti save nieko nemokančiu  k a l ė d i n i u   š ū d u. Gana. Aš ne prie pasaitėlio pririštas šuo, kurį gali patempti ten, kur nori – dabar eisi čia, o dabar čia, kodėl neini čia, jei aš tau liepiu? Tu mano šuo, tu mano vergas! Ir man vis atrodo, kad visi mane puola, visi nori mane pasisavinti sau… O aš ginuosi, nežinia nuo ko, šaukiu, rėkiu, verkiu, o čia jau nieko nėra, tik atgarsiai, tik neįtikėtinai ryškūs prisiminimai to, kas buvo. Noriu būti laisva, noriu būti savimi, noriu būti ŽMOGUS. Ž M O G I Š K A S   Ž M O G U S. Kažką gebantis, turintis nuomonę… Nes vis jaučiuosi bloga, kalta dėl  v i s k o, kas vyksta BLOGAI aplink. Bet aš nesu kalta! Kiek dar galiu taip jaustis. Kiek…

Antra diena

Vakar radau tokį dalyką – 365 day writing challenge.

Bandau (ne kasdien, ne kiekvieną rašysiu čia).

 

Day 2: something that’s illegal but you think it should be legal

Pirmos asociacijos, kurios ateina į mano užprogramuotą galvelę, yra susiję su kriminalų pasauliu – žudynės, kvaišalai, vagystės, prostitucija. Ech.

Iš antro karto pagalvoju ką kita. Norėčiau, kad būtų kitokia verslo kūrimo sistema, kad kažką pagaminus būtų legalu kažkaip keistis, mainytis be čekių ir sąskaitų faktūrų. Kad būtų legalu neturėti tos krūvos popierių, tos buhalterijos, tų dokumentų, licencijų. Nereiktų žmonėms nuo ryto iki vakaro nešioti tų popierių iš vieno kabineto/pastato/miesto į kitą.

Tai labiau ne turėtų būti legalu, bet aš norėčiau, jog tai būtų legalu, nes esama sistema tam turbūt netinka. Arba labai daug ką reiktų keisti. O ką keisti, kad tai būtų galima įgyvendinti, pasiūlymų aš neturiu, negalvojau apie tai. Mitingo nerengsiu dėl to ir revoliucijos neinicijuosiu : ).

Šiuo metu yra kaip yra, sukamės, kaip mokam, kaip žinom, kaip išeina. Kaip vienas žmogus man yra sakęs: „Ievute, nekeisk uždavinio sąlygos. Spręsk uždavinį tokį, koks jis duotas.“ Tas uždavinys, jo sąlygos, yra gyvenimas. Tiesiog įkrenti į situaciją ir joje sprendiesi kaip gali geriausiai. O toks pasvajojimas, ko širdis trokšta, man duoda įkvėpimo. Pasvajoju ir einu sąskaitų faktūrų spausdinti : ). Pati žaviuosi, kaip keičiasi mano mąstymas. O išoriškai, atrodo, elgiuosi taip pat.

Dar papasakosiu, kodėl susiradau tą pratimą. Matau, kad neišeina palaikyti reguliaraus rašymo, nes sunku PRADĖTI. Todėl išsitrauksiu kokių temų, jos padės PRADĖTI, o paskui mintys pačios nutekės, kur reikia : ). Bandau! I’m in!

Ką tu? : ).

Mūsų kuriami įvaizdžiai

Visos tokios šventos atrodo – su sariais, šventyklose, po Indiją keliauja…

Ir tokios moteriškos – ilgakasės, su sijonais, palaimingai šypsosi, mandagiai kalba…

O aš – užėjo – nukirpau ilgiausius plaukus, mokaus snieglente čioužyt, visą žiemą kelnėmis apsimuturiavus, šventų festivalių vengiu…

Negana to, dar kažkokiais veganizmais susigalvoju užsiimti, o namie su vyru tikrai ne visada kaip šventoji elgiuosi…

Tokia nešventa ir nemoteriška pasijuntu, ajė!

Gyvatės lenda, norai nemoteriški, šventi masiniai renginiai sekina…

Bet žinai, dauguma mūsų tik tam tikrus dalykus viešai parodom.

Visa kita lieka už kadro.

Po truputį pradedu atsekti, ką parodau, o ką palieku užkulisiuose, tad automatiškai matau ir kitus.

Tada nurimstu – viskas su manim gerai.

O tų visų gyvatynų tikrai nereikia visiems rodyt : ).

Tik žinok, mes visos juos turim.

Didesnius ar mažesnius.

Tada ramiau.

Šiandien taip galvoju.

Gyvatės

Lenda gyvatės.

Po vieną, po dvi.

Kandžioja aplinkinius bambėjimu.

Kandžioja sarkazmu, kandžioja žvilgsniu.

Sakė mama, kad jei nesitvarkysiu, įsiveis gyvatės…

Tai ir įsiveisė, bet ne stalčiuose ar kambaryje, kaip aš maniau, o manyje.

Jos reguliariai užgrobia patį mano centrą.

Jaučiu, kaip jos tai daro.

Tyliai įsiraito, šnypščia ir nuodija viską aplink.

Tik spėk atsiprašinėti už jų pridaromą žalą…

Tos gyvatėlės čia vis randa kuo pasimaitinti, todėl ir ateina, galvoju.

Kas joms manyje taip įdomu, kad vis čia pasirodo?

Ką galiu daryti kitaip?

Turinys

Labai norėdavau savo puslapį turėti  g r a ž ų.

Tokį, kokį turiu nusipiešusi galvoje.

Su  t o k i u  minimalistišku dizainu, kad atrodytų, jog dizaino nėra.

Juk tai yra labai svarbu, sakiau sau.

Taip, tai svarbu.

Tik aš tiek svajojau apie tą nuostabų puslapio dizainą, kad pamiršau, koks svarbus yra jo turinys.

Savimi žavėtis galima

Būna, galvoju, jau galėčiau parašyti įrašą.

Galvoj aš juos rašau, rašau… rašau.

Rašau vonioj, rašau prieš pat miegą, rašau važiuodama…

Jie taip gražiai, protingai skamba.

Kai jau susiruošiu faktiškai RAŠYTI, visos tos geros mintys išeina.

Imu rašyti, kas ant liežuvio, o vien nepasitenkinimas galvoj.

Gal reikia išsirašyti, išsimesti tą sluoksnį bjaurasties?

Kiti kūrėjai irgi taip daro…

Jie lieja savo didesnius ir mažesnius pykčius dainose, kurias mes klausom, ir kažkodėl tas veža.

Nors tai tas pats, kas žmogus ant tavęs vemtų, tik nesimato, nes tie (atsiprašau) VĖMALAI yra energetiniai.

Bet smagu bendrauti su bendraminčiu, bendrapykčiu…

Jautiesi ne vienas. To ir trūksta, matyt, bendrumo.

Visa tai pastebėjau iš savo dienoraščių, todėl išsigandau savo liejamų skaudulių ir viską sustabdžiau.

Ar tai išeitis?

Na… Ne.

Vis dėlto rašysiu toliau.

Kaip išeina, taip.

Be pagražinimų ir įsivaizdavimų, kad esu geresnė nei iš tiesų esu…

O manyje yra nepasitenkinimo, yra pykčio, yra pilna visko bjauraus.

Bet yra ir gražių dalykų!

Pirmas dalykas iš tų gražių, kurį prisiminiau, buvo iš močiutės pasakymų.

Ji sako: „O tu, Ieva, visą laiką šypsokis. Tau reikia visą laiką šypsotis“.

Dabar vis pasižūriu į veidrodį ir prisimenu… Ieva, šypsokis.

Džiaugsmingai išsišiepiu  ir ateina mintis – kaip gražu!

Ir net susigūžiu nuo šitos minties – tikiuosi, jog niekas negirdėjo, kaip garsiai pagalvojau.

Juk negalima, fui, kokia savimyla : ).

Bet žinai, visgi pagalvojau, kad viskas čia gerai.

Savimi žavėtis galima.

O tie pykčiukai išeis.

Reikės tik pastangų ir noro.

Iš naujo

Pradedu iš naujo : ).

 

Sakoma, yra trys etapai šiose materialiose Visatose:

KŪRIMAS

PALAIKYMAS

NAIKINIMAS

 

KURTI moku (pasirodo, ir astrologiškai turiu kūrėjos, išradėjos savybių ir tai sužinojusi bandžiau savyje pajusti, labiau į save įsijaučiau, nuostabu!).

PALAIKYTI dar mokausi : ).

Drąsos NAIKINTI jau įgijau, kartais jau ir persistengiu.

 

Tai va. Laba diena : ).