Šiandieniniai Vilniaus pasiūlymai

 

Laikrodis rodo 07:48. Ir nuo pat ryto Vilnius nieko gero nežada…

Vaikai eina į mokyklą su DINOZAURAIS, mamos yra BLOGOS, o vyrai yra KARO ŠUNYS. Namai apskritai yra MIRTIS.

Kilogramas VIŠČIUKŲ KŪNO DALIŲ kainuoja 1,58 , o kilogramas NEKTARINŲ kainuoja 0,79 .

Nuo kada vaisinti vištas, jas girdyti, šerti, gydyti, valyti jų išmatas, parūpinti laikymo vietą yra taip pigu? Tik 1,58 už kilogramą VIŠTŲ KŪNO DALIŲ. O VYNUOGĖS – 1,49 už kg. Negaliu patikėti! Neįtikėtina, kaip pažengėm gyvūnų kankinimo srityje. Dabar gyvūnų dalis valgyti taip pat paprasta kaip ir vynuoges! Taip gyventi verta! :’ D. :’ (.

Kita tema. Vaikai ir dinozaurai. Gal galiu paklausti, ar ne geriau mūsų vaikams į mokyklą eiti su klasės draugais, pavyzdžiui…? Atsimerkim, nes antraip mūsų vaikai į mokyklą nueis su dinozaurais (??). Gal čia tik aš kažko nesuprantu.

Dar. O kai čia tokia laisvė ir lygybė visiems dabar, tai kur tada DOROS ir NUOŠIRDUMO skatinimas, ne tik PALAIDUMO ir AROGANCIJOS? Kur skatinamos GEROS, TIKROS mamos, kurių glėbyje vaikai nori būti, PILNOS, SVEIKOS šeimos, kuriose vyrai yra vyrai, o ne kažkokie karo šunys?? Yra, aišku. Tik panorėkim.

O namai? MIRTIES NAMAI, parašyta. O man namai tai kūryba, jausmai, pažinimas, saugumas – tai SANTYKIŲ erdvė visiems šeimos nariams – tėčiui, mamai, vaikams. Juk namai tai ne vien tie idealūs IKĖJOS baldai ir gražiai fone blizgančios lemputės. Tai santykiai. Tėčio ir mamos. Tėvų ir vaikų. Kas mus pamokys, kaip kurti tuos santykius, tuos namus, į kuriuos GERA visiems grįžti, kuriuose GERA svečiuotis. Juose nėra tų visų dirbtinių dekoracijų ir šypsenų, slepiančių depresyvias nuotaikas!

O dar. Kodėl reklamų stendai giria mūsų vaikus ir vadina juos atradėjais, o ne mes, tėvai? Na, nepradėkim tik. Bendrą vaizdą paėmus tą tikrai ryškiai galima pamatyti – didžioji dauguma vaikų didesnį palaikymą jaučia iš tų visų pinigų kaulytojų reklamose nei iš tėvų! Juk taip akivaizdu.

Ko čia piktiniesi, Ieva? Toks jau tonas išėjo. Atsiprašau, sprogau.

Kvėpuok

Untitled

 

Kas bebūtų – kvėpuok.

Kvėpuok greitai, kvėpuok lėtai.

Kvėpuok labai greitai, kvėpuok ramiai – kaip tuo metu norisi.

Kvėpavimas sugrąžina tave į ČIA.

Nebeprieina mintys, kurių intensyvus atakavimas dusina tavo esybę.

Nebeprieina mintys, kurios slopina tavo gyvenimo džiaugsmą.

Kvėpuok ir išvaryk jas.

Ir vėl iš naujo gimsi. Pajusk.

Dar pamirši kvėpuoti ne sykį.

Nieko tokio, tiesiog pradėk vėl.

 

***

 

Šiek tiek iš mano mėgstamos knygos apie kvėpavimą:

 

KVĖPAVIMAS

Žr. PLAUČIAI.

 

PLAUČIAI

<…> jis tiesiog dūsta ir negali įkvėpti tikrojo gyvenimo gaivumo dėl susidariusios kokios nors situacijos ar dėl kokio nors žmogaus veiksmų. <…> susijusios su kančios ir mirties baime arba baime pamatyti artimą žmogų kenčiantį ar mirštantį.

Kvėpavimas asocijuojasi su nepriklausomybe ir laisve. <…> Pasunkėjęs kvėpavimas yra ženklas, kad atsiskyrimas <…> ar akistata su nežinomybe dėl ateities kelia mums nerimą. <…> Kuo sunkesnė liga, tuo skubesnį pranešimą siunčia tavo kūnas. Jis prašo įkvėpti gyvenimą visa krūtine, džiaugstis juo ir puoselėti savo troškimus. Privalai suprasti, kad tik tu pats gali įvaryti save į kampą, sugniuždyti, įstumti į neviltį.

Užuot dramatizavęs kokią nors situaciją, paieškok savo gyvenime gerosios pusės, apsvarstyk visas galimybes, kaip pasiekti laimę. Tu pats esi savo laimės, džiaugsmo kūrėjas, tereikia tik pakeisti požiūrį į gyvenimą. Užsiimk aktyvia socialine veikla, įsileisk gaivaus vėjo gūsį į savo kasdienybę, tai padės tau kvėpuoti ir džiaugtis gyvenimu <…>.

Lise Bourbeau. Tavo kūnas sako: „Mylėk save!“
Mijalba, 2009
172, 241 psl.

Maniau, kad kiti nesupranta manęs

Untitled

Anksčiau maniau, kad kiti nesupranta manęs.

Kėliau audras, kėliau bangas.

Dabar paaiškėjo, kad savęs nesupratau aš pati.

Aš maniau, kad labai svarbu, ką mano kiti.

Maniau, kad svarbu, ką jie sako, galvoja.

Kas jiems patinka ir nepatinka.

Praėjo gal dvylika metų.

Ir dabar aš suprantu, kaip visa tai nesvarbu.

O kiek žalos sau pridariau.

Kiek save ir savo kūną menkinau.

Ir dar tie nelaimingi antakiai, kažkam taip neįtiko.

Jie man tarsi visą gyvenimą (atsiprašau) pa(ši)ko.

Aš žiūrėjau, kaip atrodo kitos.

Kokios gražios, mielos, šiltos.

Žavėjausi kai kuriomis, save pamiršusi.

Nežiūrėjau į veidrodį – ką gi ten pamatysi…

Ėjo laikas, kažką supratau.

Pažiūriu į veidrodį – save matau.

Ir po tiek laiko…

Užsimaniau pamatyti save šono.

Iš pradžių žiūrėjau į savo atvaizdą.

Į save valgančią, sėdinčią, kalbančią.

Vėliau, nors tarsi ir gėda, bet pradėjau filmuotis.

Iki šiol nesakiau – kam man kamuotis.

Bet koks džiaugsmas, aš radau save.

Pamačiau tai, kad mačiau kitose.

Mano rankelės irgi grakščios.

Mano akelės irgi spindinčios.

Visai kaip tų vaikų…

Iš „vargingų“ laimingų šalių.

Aš žiūriu į jas.

O man džiaugsmas…

Norisi paklausti – ar tu matai, kaip gražu.

Ir tada supranti, kad ten nesi vien tu.

Ir verkiu – taip natūralu, taip gera.

Taip džiugu ir taip sava.

Labdara ir aukojimas

Prisiklausę ir prisiskaitę, kaip gerai yra atiduoti, aukoti ką nors (daiktus, pinigus), mes kartais nesusimąstom, ar nepakenkiam tam žmogui, kuriam tai darom.

Atrodytų, kokiu būdu tai gali pakenkti, nesąmonė… Bet aš paskaičiau knygą, kurioje aprašo, kaip anksčiau žmonės gyveno, Skandinavijoj. Ir tenai pagavau tokią mintį – kai kam reikėdavo pinigų ar kokių daiktelių,(pavyzdžiui, paauglys svajodavo nusipirkti dviratį ar reikėdavo kokių būtinųjų reikmių), tai tie, kurie jų turėdavo, duodavo darbo (dažniausiai buities, ūkio) ir žmogus juos užsidirbdavo. Ne dykai duodavo, o suteikdavo galimybę pačiam užsidirbti, vykdavo mainai.

Man pasirodė labai geras pavyzdys. Mažai tokių žmonių gimsta, kurie iš tiesų įvertintų tą ladbarą ar auką, sąmoningai mokėtų jos atsisakyti pertekliaus ar už ją atsiskaityti. Ar tikrai reikia taip imti ir dalinti – nesąmoningas žmogus įpranta, kad jam duodama tiesiog taip, be jokio darbelio, be jokių mainų..? Taip galimai išmoksta priimti aukos vaidmenį, nuolat jį vaidinti. Ar nebūtų geresnė išeitis suteikti žmogui galimybę užsidirbti, išmokyti jį užsidirbti, galbūt jis to nemoka?

Kalbu, žinoma, ir apie savo atvejį – aš to nemokėjau. Ir kaip gerai, kad supratau tai, ką supratau. Mainai turi būti. Ir sąžiningi.

Yra kur mokytis.

Įpjautas pirštas

Šiandien atsitiko tokia avarija:

Tai situacija buvo tokia – kanceliariniu peiliuku pjoviau kartoną, šita ranka laikiau metalinę liniuotę. Nesipjovė, supykau, dar kažką kita pagalvojau, ir šnai… daugiau nei pusę nago įpjoviau ; O. Atrodė tai baisiai, net nemačiau, kiek įpjauta, nes vien kraujas.

Dokumente parašė: „Trauma buityje, kairės plaštakos I piršto ties nagine falanga pjauta 1,5 cm dydžio žaizda.“ Kai ant to mano nykščio pasimatuoji 1,5 cm… tai skauda net įsivaizduoti.

Važiuojant į ligoninę paskaičiau pjautinės nykščio žaizdos galimas metafizines reikšmes, pasidalinsiu citatomis, gal kam pravers : ). Savo komentarus rašysiu laužtiniuose skliaustuose […].

 

***

 

NELAIMINGAS ATSITIKIMAS

Kadangi tai netikėtas įvykis, dažniausiai žmonės jį sieja su atsitiktinumu. Tačiau vis dažniau girdime sakant, jog atsitiktinumų nėra. Mano nuomone, Dievas tokiu būdu kalbasi su mumis. Nelaimingas atsitikimas yra būtent tas atvejis. Svarbu, kuri kūno dalis sužeista, koks žaizdos pobūdis. <…>

Nelaimingas atsitikimas rodo, kad asmuo nesąmoningai <…> jaučiasi kaltas <…>. Patirdamas nelaimingą atsitikmą, žmogus mano tokia kaina išperkąs savo kaltę. Deja, tai vyksta nesąmoningai. [Knygoje pateikiamas pavyzdys, kaip vaikas šaukia mamą, jai dingteli, kad tai neskubu, tęsia darbus ir susižeidžia koją. Jei atgamintų, kas įvyko, pamatytų, jog susižeidimo akimirką ji kaltino save, laikė beširde motina.]

Privalai keisti savo požiūrį į kaltę. <…> Kiekvieną kartą, kai imsi kaltinti save, būtinai pagalvok, ar tikrai ketinai daryti kažką bloga. Jei ne, liaukis save kaltinti, tuomet nereikės ir bausti savęs.

<…> Protingas ir atsakingas žmogus prisipažįsta kaltas, atsiprašo įskaudinto asmens ir supranta, jog vieną dieną jam tai gali sugrįžti kaip atpildas. Tai suvokdamas, jis priims viską ramiai, su tuo susitaikęs <…>.

Jei nelaimingas atsitikimas įvyko dėl nesąmoningo elgesio, tai ženklas, kad tau galbūt paprasčiausiai reikėjo laiko, kad trumpam sustotum. Tik turi suprasti, kad galėjai leisti sau stabtelėti paprastesniu būdu, neskaudindamas savęs.

Jei nutiko kažkas labai rimta ir tai sukelia didelį skausmą, <…> tai rodo, jog sąmoningai ar nesąmoningai slepi savyje agresiją kažkokiam žmogui. Kadangi smurtas ir agresija tau nebūdingi, o šių minčių nebegali sulaikyti savyje, jos atsigręžė prieš tave patį. Turi išsilaisvinti, įvardindamas, ką iš tikrųjų jauti šiam žmogui ir nepamiršti atsiprašyti už šias mintis.

Lise Bourbeau. Tavo kūnas sako: „Mylėk save!“
Mijalba, 2009
199-200 psl.

 

***

 

PIRŠTAI

Kadangi pirštai atsakingi už mūsų judesių tikslumą, problemos, susijusios su pirštų atliekama funkcija, rodo, kad žmogus pernelyg siekia tikslumo visur, net ir situacijose, kur toks tikslumas visai nėra būtinas. Tai nereiškia, kad nereikia kreipti dėmesio į detales, bet gal tai reikėtų daryti kitaip? Kiekvienas pirštas turi savo metifizinę reikšmę <…>.

NYKŠTYS. Šis pirštas vadovauja visiems kitiems pirštams, todėl laikomas svarbiausiu. Jis simbolizuoja mūsų valią ir atsakingumą. Šis pirštas labiausiai padeda mums stumtis į priekį. Nykščio negalavimas rodo, jog žmogus linkęs pernelyg stipriai kam nors piršti savo pagalbą ir kontroliuoti susidariusią padėtį. Jis taip pat gali jaustis kito žmogaus stipriai stumiamas siekiant kažkokio tikslo, ar pats stumti kitą.

<…>

Pirštų problemos rodo, jog šiuo metu reikia nekreipti dėmesio į smulkmenas. Ne jos dabar svarbiausia. Tavo siekimas tobulumo ne visuomet pateisinamas. Gerai, kad matai smulkmenas, tačiau privalai išmokti <…> : tai, ką tu renkiesi daryti ar turėti, turi padėti tau būti harmoningam su savimi pačiu ir pasauliu.

[Darau išvadą, kad jei smulkmeniškumas nepadeda būti geresniu, labiau mylinčiu žmogumi, tuomet jis… tiesiog bereikalingas. Ir dar greičiausiai pasipūtimo, išdidumo požymis.]

Lise Bourbeau. Tavo kūnas sako: „Mylėk save!“
Mijalba, 2009
236-237 psl.

 

***

 

HEMORAGIJA [KRAUJAVIMAS]

<…> kraujas reiškia gyvenimo džiaugsmą, gyvenimo meilę. Kai žmogus netenka kraujo, kūnas perspėja, jog kažkokia vidinė nuostata blokuoja gyvenimo džiaugsmo ir meilės pajautimą. Kadangi hemoragija pasireiškia kaip ūmus, netikėtas protrūkis, galima spėti, jog ligonis ilgą laiką bandė savyje užgniaužti moralinį nuovargį ir nerimą. [Tikrai, kai dabar prisimenu, tai toks jausmas, kad sprogo tas mano prapjautas pirštelis.]

Pasiekęs savo galimybių ribas, žmogus pasiduoda. Norint sužinoti, kokioje gyvenimo sferoje jis nustojo džiaugtis, reikia pasižiūrėti, kuri kūno vieta kraujuoja, ir paskaityti apie jos metafizinę reikšmę. <…>

Ši liga perspėja, jog atėjo metas keisti aukščiau paminėtą požiūrį į gyvenimą. Tu pernelyg rimtai žiūri į tai, kas vyksta aplinkui. Imkis veiklos, kuri tau teiktų džiaugsmo. [Veiklos, kuri teiktų džiaugsmo – na, čia tikrai man.]

Lise Bourbeau. Tavo kūnas sako: „Mylėk save!“
Mijalba, 2009
112-113 psl.

 

***

 

NAGAI

Nagas yra apsaugos organas, taip pat jis padeda suimti smulkius daiktus, nagu galime pasikasyti. <…>

Iškilusios nagų problemos yra kūno perspėjimas tau, jog klaidingai galvoji apie savo gyvenimą. Esi įsitikinęs, kad viską privalai atlikti pats, nes niekas kitas negali tau padėti, ypač smulkmenose. Tačiau tokios mintys tau kenkia <…>. Be to, patarčiau liautis būti tokiam smulkmeniškam.

<…> Labiau pasitikėk kitais žmonėmis, nebijok jiems pasakyti, ko tu nori. Pamatysi, kad tave supantys žmonės rūpinasi tavimi žymiai daugiau, negu tau ligi šiol atrodė.

Lise Bourbeau. Tavo kūnas sako: „Mylėk save!“
Mijalba, 2009
195 psl.

 

***

 

GYDOMOSIOS ZONOS, 41

KAIRIO DILBIO IŠORINĖ PUSĖ

Ryšys
Apytakos meridianas ir plaučių meridianas

Jausmas
Užsispyrimas ir pasipūtimas [O ką aš sakiau]

Teigimas
„Aš atsisakau“ ir „Aš esu tolerantiškas“

Hannelore Fischer-Reska. Knyga apie gydomąsias zonas
Algarvė, 2008
87 psl.

 

***

 

Patirtis nemaloni, turiu pasakyti. Neturiu tikslo gąsdinti, bet pasakysiu, kad vis dar išnyra tas vaizdas akyse, kaip pjaunu aš tą kartoną… tada pasiimu savo sužalotą pirštuką ir priglaudžiu prie krūtinės – aš noriu savo pirščiuko, prašau, leiskit man jį turėti ; (.

Vis ėjo visokios nuotaikų fazės – tai verkiau, tai juokiausi, tai visa net matomai drebėjau, tai tryškau džiaugsmu.

Mano geriausia draugė mama buvo išvažiavusi į tylos stovyklą be telefonų, negalėjau jai paskambinti. Supratau, kokia dar vaikas jaučiuosi. Bet per šiandien paaugau, pasavarankiškėjau. Jaučiu tai.

Laiškas draugei

Mieloji,

(nors tu manęs taip ir nepavadintum po to, kaip su tavimi pasielgiau, o jei pavadintum, vadinasi, esi labai geros širdies) a t s i p r a š a u  tavęs. Taip ryškiai tai jaučiu – mes kartu žaidėme, o aš palikau tave. Palikau ir išėjau gyventi kito gyvenimo. Mano vaizduotė piešia, kaip tu likai mūsų žaidimų vietose, o aš išėjau. Išėjau, ir tik praeidama pasisveikindavau, tarsi visai ką tik mes nebūtume ten žaidę. Tarsi dabar aš jau eičiau į mokyklą, o tu dar ne. Panirau į savo naują mokyklinį gyvenimą, o tu dar žaidi kieme, lauki manęs… Galbūt liūdi, jautiesi išduota. Ir aš jaučiu tavo skausmą, bet man taip norisi kabinti samčiais tą naują savo gyvenimo etapą, kurio taip laukiau. Taip laukiau, kad, atrodytų, pamiršau, ką ką tik su tavimi veikiau. Noriu, kad žinotum – aš prisimenu…  Kažkodėl man taip darosi. Gal kad man labai patinka naujovės. Kai prasideda rutina, įprasti dalykai, man norisi kažko kita. Pastebėjau, kad rutiną vis dar nutraukiu negrabiai, sukeldama skausmą sau ir kitiems, elgdamasi šaltai, tarsi saulės nematęs akmuo… Bet juk žinau, kad galiu būti šilta, gera, draugiška… Tiesiog man taip atsitinka, kol kas nemoku to pakeisti. Jaučiu šilumą tau ir viskam, kas vyko tuo metu. Aš vis įsijungiu tavo man parodytą muziką ir linkiu tau gero. Tyliai. Nes garsiai jau prisibijau… Taip nesinori dar kaip nors tave skaudinti. Tyliu, o vaizduotė vėl piešia – tu jau turi kitų draugių, kam tau aš, sukėlusi skausmo. Be to, dabar ir tu jau eini į mokyklą

Gal tu nieko panašaus nepatyrei, gal čia aš apie kažkurio etapo save rašau. Visgi jaučiu stiprų troškimą tau tai pasakyti, perduoti tokia forma. Ir dar… nedrįstu, bet gal… kai jau ir tu ištyrinėsi mokyklinį gyvenimą ir pajusi šiokią tokią rutiną, gal norėtum susitikti? Savo kasdienybėje ar toli nuo jos. Gal parodytum, kur tavo gyvenimas sukasi. Gal dar padraugautume.

A č i ū  tau.

Noriu būti netobula

Noriu būti netobula. Noriu spalvindama išeiti iš kraštų, kepti kreivus blynus, išvirti per skystą troškinį. Ir tada vis tiek patikėti savo verte, kad aš kažką galiu! Kad gebu pabaigti! Ir susitvarkyti po visko. Noriu būti blogos nuotaikos ir leisti sau būti taip. Tiek, kiek tik noriu, kiek tik man reikia. Noriu dėti puodelį ne ant padėkliuko, palikti rinkes ir vis tiek save laikyti žmogumi, visaverčiu. Noriu plauti rankas  v i r t u v ė j  vos tik grįžtu namo. Noriu skalbti bet kokių spalvų drabužius kartu, noriu skalbti kojines kartu su triūsikais. Noriu nekeisti patalų du mėnesius, o paskui susiprasti, kad pamiršau, ir dar taip ilgai, o vis tiek sau atleisti, nekaltinti ir neskriausti savęs, nedaužyti savęs subtiliais, nematomais kumščiais. Noriu nekaltinti savęs, kad nelaiku užsinorėjau į tualetą, kad čia nėra kur, kad čia į tualetą norėti negalima. Ir kai noriu išreikšti savo jausmus, noriu nepertraukti, nesvarbu, kad kažkas kalbina mane svarbiais, skubiais klausimais. Užtenka atidėti savo jausmus į šoną ir gyventi normalų gyvenimą. Užtenka norėti rašyti tobulu raštu – juk tik tada galiu rašyti, tarsi toks raštas yra netinkamas, juk jis netobulas, negražus, kaip tu jį parodysi… kaimynams! Juk čia dienoraštis, po šimts, kodėl man taip rūpi tas tobulas raštas jame. Ne tai esmė! Užtenka laikyti save nieko nemokančiu  k a l ė d i n i u   š ū d u. Gana. Aš ne prie pasaitėlio pririštas šuo, kurį gali patempti ten, kur nori – dabar eisi čia, o dabar čia, kodėl neini čia, jei aš tau liepiu? Tu mano šuo, tu mano vergas! Ir man vis atrodo, kad visi mane puola, visi nori mane pasisavinti sau… O aš ginuosi, nežinia nuo ko, šaukiu, rėkiu, verkiu, o čia jau nieko nėra, tik atgarsiai, tik neįtikėtinai ryškūs prisiminimai to, kas buvo. Noriu būti laisva, noriu būti savimi, noriu būti ŽMOGUS. Ž M O G I Š K A S   Ž M O G U S. Kažką gebantis, turintis nuomonę… Nes vis jaučiuosi bloga, kalta dėl  v i s k o, kas vyksta BLOGAI aplink. Bet aš nesu kalta! Kiek dar galiu taip jaustis. Kiek…

Antra diena

Vakar radau tokį dalyką – 365 day writing challenge.

Bandau (ne kasdien, ne kiekvieną rašysiu čia).

 

Day 2: something that’s illegal but you think it should be legal

Pirmos asociacijos, kurios ateina į mano užprogramuotą galvelę, yra susiję su kriminalų pasauliu – žudynės, kvaišalai, vagystės, prostitucija. Ech.

Iš antro karto pagalvoju ką kita. Norėčiau, kad būtų kitokia verslo kūrimo sistema, kad kažką pagaminus būtų legalu kažkaip keistis, mainytis be čekių ir sąskaitų faktūrų. Kad būtų legalu neturėti tos krūvos popierių, tos buhalterijos, tų dokumentų, licencijų. Nereiktų žmonėms nuo ryto iki vakaro nešioti tų popierių iš vieno kabineto/pastato/miesto į kitą.

Tai labiau ne turėtų būti legalu, bet aš norėčiau, jog tai būtų legalu, nes esama sistema tam turbūt netinka. Arba labai daug ką reiktų keisti. O ką keisti, kad tai būtų galima įgyvendinti, pasiūlymų aš neturiu, negalvojau apie tai. Mitingo nerengsiu dėl to ir revoliucijos neinicijuosiu : ).

Šiuo metu yra kaip yra, sukamės, kaip mokam, kaip žinom, kaip išeina. Kaip vienas žmogus man yra sakęs: „Ievute, nekeisk uždavinio sąlygos. Spręsk uždavinį tokį, koks jis duotas.“ Tas uždavinys, jo sąlygos, yra gyvenimas. Tiesiog įkrenti į situaciją ir joje sprendiesi kaip gali geriausiai. O toks pasvajojimas, ko širdis trokšta, man duoda įkvėpimo. Pasvajoju ir einu sąskaitų faktūrų spausdinti : ). Pati žaviuosi, kaip keičiasi mano mąstymas. O išoriškai, atrodo, elgiuosi taip pat.

Dar papasakosiu, kodėl susiradau tą pratimą. Matau, kad neišeina palaikyti reguliaraus rašymo, nes sunku PRADĖTI. Todėl išsitrauksiu kokių temų, jos padės PRADĖTI, o paskui mintys pačios nutekės, kur reikia : ). Bandau! I’m in!

Ką tu? : ).

Mūsų kuriami įvaizdžiai

Visos tokios šventos atrodo – su sariais, šventyklose, po Indiją keliauja…

Ir tokios moteriškos – ilgakasės, su sijonais, palaimingai šypsosi, mandagiai kalba…

O aš – užėjo – nukirpau ilgiausius plaukus, mokaus snieglente čioužyt, visą žiemą kelnėmis apsimuturiavus, šventų festivalių vengiu…

Negana to, dar kažkokiais veganizmais susigalvoju užsiimti, o namie su vyru tikrai ne visada kaip šventoji elgiuosi…

Tokia nešventa ir nemoteriška pasijuntu, ajė!

Gyvatės lenda, norai nemoteriški, šventi masiniai renginiai sekina…

Bet žinai, dauguma mūsų tik tam tikrus dalykus viešai parodom.

Visa kita lieka už kadro.

Po truputį pradedu atsekti, ką parodau, o ką palieku užkulisiuose, tad automatiškai matau ir kitus.

Tada nurimstu – viskas su manim gerai.

O tų visų gyvatynų tikrai nereikia visiems rodyt : ).

Tik žinok, mes visos juos turim.

Didesnius ar mažesnius.

Tada ramiau.

Šiandien taip galvoju.