Chesteri, kur tu ten buvai įsipainiojęs…

 

Noriu tai parašyti, nes nebegaliu galvoj laikyti.

Chesteris nenusižudė. Jei jis tikrai negyvas (labai tikėtina, deja), tuomet jį nužudė. Kaip ir jo draugą, per kurio gimtadienį… tai buvo padaryta. Per daug viskas simboliška. Jie tai mėgsta. Neva dainos depresyvios… Dvidešimt metų depresyvios? Ir po dvidešimties nusižudo? Gal ne tiek depresyvios, kiek gilios ir verčiančios iš esmės susimąstyti. O ne imti ir nusižudyti… po dvidešimties metų! Po viso to pereito įniršio. Ir dar neva tokiu būdu nusižudė. Absurdas. Netgi jei būtų žudęsis, tikrai ne tokiu būdu… su kažkokiu diržu. Come on And you’re angry, and you should be, it’s not fair / Just ’cause you can’t see it, doesn’t mean it isn’t there [Linkin Park – One More Light].

Chesteri, kur tu ten buvai įsipainiojęs… Bet jei nebūtum, mes apie jūsų grupę tikriausiai išvis nieko nebūtume sužinoję… If you know what I mean.

Ačiū, kad buvai.

P. S. Ir šiaip – kalbėti, mąstyti apie mirtį nelygu norėti mirti.

Papyk, jei nori, kol pavargsi…


– Aš nieko daugiau nebenoriu daryti. Pavargau nuo jūsų ir nuo jūsų knaisiojimosi po mane. Neįdomios jūs, netikros ir nuobodžios. Noriu namo, – pyko Patricija, nors liežuvis sunkiai jos klausė.
– Tai kalba blogis tavyje. Jis pyksta, nes yra pamatytas, nes mes suradome jos ištakas. Papyk, jei nori, kol pavargsi, – pasakė Alija.
<…>
– Ne tu pyksti, o demonas tavyje, kuris buvo pastebėtas. Tu nesi tas demonas, nepamiršk šito, – priminė viena iš moterų.

Audronė Ilgevičienė. Menas mylėti
Tiamata
48 psl.

Įvyko restart’as

Untitled

 
Telefonas nuo nulio. Nei vieno užrašo neliko. Nei vienos išsaugotos žinutės. Nei vieno gimtadienio priminimo. Ir nei vieno adresato! Abydna – kaip čia man taip išėjo… Bet kartu ir toks lengvumas.

 

Labai panašus jausmas, kai 2011 metais visas kompo diskas nulūžo ir nebeprisikėlė. Su prieš dieną atsiskaitytu bakalauriniu rašiniu ir pristatomaisiais darbais*. Su viskuo, kas tariamai reikalinga. Tąkart teliko tik dalis nuotraukų, kurios buvo atskirai įrašytos. Ir viskas. Tikras restart’as, taip idealiai sutapęs su universiteto baigimu. Tarsi nubrėžtas ryškus brūkšnys – toliau laukia naujas gyvenimo etapas.

 

* Turėjau jų kopijas, nesiparinam : )).

Širdies gyvenimas arba proto gyvenimas

Untitled

Pagal tai, kiek dabar suprantu apie pasaulį, matau du egzistavimo ir gyvavimo variantus… t. y. arba gyvenimas pagal protą, arba gyvenimas pagal širdį.

Protas. Išorinis gyvenimas, loginis mąstymas, sistema, strategija, tempas, intensyvumas, konkurencija, valia, valdymas arba buvimas valdomam, laimės paieškos, iliuzinis tikrumas, išdidumas, įkyrumas, AŠ-aš-AŠ ir MAN-man-MAN…

Širdis. Vidinis gyvenimas, intuicija, širdies balsas, ramybė, atsipalaidavimas, laimė, įsijautimas į kitą, bendrumo jausmas, tikrumas, nuoširdumas, MES.

Nereiškia, kad širdies žmogus išvis nesivadovauja loginiu mąstymu, neturi strategijų, valios, planų gyvenimui… Tiesiog širdies žmogus pajaučia, kada ir kuo reikia vadovautis, jaučia, kad yra ir nepaaiškinamų dalykų. O proto žmogus vadovaujasi išimtinai loginiu mąstymu*, o jisai yra labai ribotas, todėl laimės reikia kažkur ieškoti, kažkaip save dirbtinai džiuginti daiktais, pramogomis, besikeičiančiais paveikslėliais ir melodijomis…

Sakydama gyvenimas pagal protą arba gyvenimas pagal širdį, turiu omeny, kad vienu metu negali vadovautis abiem, kažkuris vis tiek paima viršų, net jei santykis tik 51%/49%.

Sakykim, tavo gyvenimui vadovauja širdis. Ir nesvarbu, kad protas aukštai ir įkyriai šokinėja bandydamas ją pasiekti ir įsiūlyti savo nuomonę… o jis įkyrus kaip kaži ką… bet jisai jau nebepaims galutinės valdžios. O širdis to net nevadina valdžia… Ir būna akimirkų, kada protui atrodo, kad jisai čia jau dabar paėmė valdžią, va dabar tai parodys…

Berašant dingtelėjo, kad čia man siejasi su vyro ir moters santykiais…? Tada supratau, kad apie protą iš tiesų pravartu atsiliepti gražiai. Matai, kaip būna. Tarsi apsigalvojau, nuotaika pasikeitė. Dabar galvoju, kad jei protą laikau įkyriai šokinėjančiu ir peršančiu savo „paslaugas“… Tai dar yra reikalų ; ). Bet širdis jau bunda, rąžosi – VALIO! Jei iki čia jau perskaitei, tai ir tavo širdis bunda, patikėk! Geras jausmas, ar ne?

Tai va, iš tiesų šitas minčių traukinukas (anglicizmas, ups! Oi, ir vėl!) man prasidėjo nuo pamąstymų, jog mūsų pasaulio žmonių masė mokoma gyventi proto gyvenimą. Ir jeigu tavo prigimtis yra širdies gyvenimas, nusimato kankinanti metamorfozė. Gal aš ir išsigalvoju, bet man atrodo, kad man taip vyksta. Ir prasidėjo nuo tada, kai baigiau mokyklą… Toks jausmas, kad visą gyvenimą sukausi centrifūgoj ir po 18 metų, kai baigiau laikyti paskutinį egzaminą ( dailės, birželio 13 d. ; ). ) – IR ŠTAI – IŠSPJOVĖ mane iš centrifūgos. IR PRASIDĖJO… Maniau, kad prasidėjo problemos. Aišku, taip ir buvo…  Bet kaip tai pakeitė mane. Tapau širdies žmogumi. Iš tiesų pagaliau aš tampu savimi, nes ten tarsi buvau kažkokia ne aš… Kažkas sulipdyta ir suformuota aplinkos… (Aišku, pati leidau, tai niekas kitas nėra kaltas…) Rašau tai tik dabar, po aštuonerių metų ir šešių mėnesių (be keturių dienų) nuo to momento. Ir rašau ne tam, kad pasakyčiau, jog VA, dabar aš jau pasiekiau kažką, tai viskas, baigta! Nea. Iki nušvitimo dar toli : D. Nors iš kitos pusės, mes KASDIEN galim nušvisti. Po truputį. Žinai tą jausmą, kai kažko ilgai nesupratai, o dabar staiga ėmei ir suvedei galus? TAS SUVOKIMAS… Taigi čia mažas nušvitimas ; ). BINGO! Na, bet čia man taip dabar atrodo. Dar po aštuonerių metų gal skaitysiu ir juoksiuos. Arba ne : ). Ieva, ką tu visu tuo nori pasakyti? TIESIOG GYVENKIM GYVENIMĄ. DABAR. Nespauskim ir neslėkim iš savęs sūrio : D. Nebent taip iš širdies gilumos norisi : )).

 

* Mūsų laikais sukurtasis loginis mąstymas iš tiesų yra net nelogiškas. Manau, kad iš tiesų viskas yra logiškai paaiškinama, tiesiog mums trūksta daugybės sąvokų, kurios yra sąmoningai išbrauktos ir mums neaiškinamos. Todėl iš mokyklos, šeimos (dažniausiai) ir visuomenės narių mes neišmokstame tikrųjų Visatos egzistavimo dėsningumų, sąvokų.

Burtai virtuvėje


(Iliustracijoje nėra TOJI sriuba, apie kurią aš…)

 

Išverdu trintos moliūgų sriubos su asafetida:
– Čia pievagrybių sriuba su česnakais ir svogūnais??

Pasijaučiau lyg kokia virtuvės burtininkė : D. Gyvenime nesu ruošusi maisto nei su svogūnais, nei su česnakais!! Tik su pievagrybiais, bet tai buvo prieš kokius penkerius ar šešerius metus : )).

Apie tikrąjį grožį

Rytas

 

Prisipažinsiu – šitą knygą (kurią cituoju ir įvardinu apačioje) skaitau jau mažiausiai nuo birželio pradžios. Dabar lapkritis… Pradžioj buvo nelabai įdomu. Bet dabar užsirašinėju citatas į sąsiuvinį iš kas antro, kas trečio puslapio ar dažniau.

Man su daug kuo taip būna. Yra dalys, etapai, kurių nemėgsti. Pvz., siuvime labiausiai nemėgstu siūti, o labiausiai mėgstu išversti galutinį darbą į gerąją pusę ir pasigrožėti : D. O nerdama mėgstu išrasti formas, spalvų derinius, o kai jau žinau, kaip nerti, jau nebeįdomu, tada įsijungia mechaniškas darbas… Taip būna ir su knygomis. Yra vietos, kurias tiesiog suvalgai ir nepajauti. Bet negali praleisti nė vieno žodžio, nė vienos eilutės, nes paliksi skylę… pagalvok, jei dėlionėje trūksta kelių, atrodytų, neįdomių, vienodų detalių… Iškart nejauti to didingo grožio : ). Tai šįkart apie grožį. Cituoju:

 

„Žanetai dvidešimt vieneri. <…> Ji buvo maža ir smulki, puikaus sudėjimo. <…> ji išvengė valgymo sutrikimų. Ji kasdien nubėga 16-19 kilometrų, renkasi, ką valgyti, o ko ne. Ji gali vilkėti žaviausius drabužius. Visgi… esant su ja širdis nesiilsi. Jos grožis daro įspūdį, bet netraukia. Priežastis paprasta: ji siekia tikslo, yra perfekcionistė <…>. Jos grožis netvarus, netvirtas, jis netrykšta iš širdies. Jis tartum prievartinis, išorinis, nulemtas drausmės ir baimės.

Džun yra viena gražiausių mūsų sutiktų moterų. <…> Kai ji juokėsi – <…> akys spindėjo, šypsena tiesiog nušviesdavo visą kambarį. Ji buvo aiškiai įsimylėjusi savo vyrą, žvelgiant į jį jos veidas nušvisdavo. <…> Kalbėdamiesi su ja ar tiesiog būdami kartu mes taip pat imdavome ramiau žvelgti į save. Jos erdvi, graži siela kvietė kitus ateiti, būti, skonėtis ir matyti, kad Viešpats geras, nesvarbu, kas vyktų tavo gyvenime. Susitikimo metu ji verkė, juokėsi, buvo nuostabiai gyva ir mylėjo tiek savo vyrą, tiek Visatos Dievą.

Džun buvo maždaug setyniasdešimt penkerių.

Koks skirtumas tarp šių dviejų moterų? Ramybė. Džun grožis plaukia ir ramios širdies.

 

<…>

 

Paprastai grožis iškyla tada, kai moteris to nežino, kai nesistengia jo parodyti. <…> atsitinka tai, kas leidžia akimirką susilpnėti jos gynybinei jėgai. Pavyzdžiui, kai kas nors klausosi. Tuomet moteris žino, kad yra svarbi, kad jos širdis kam nors rūpi ir kas nors nori ją pažinti. <…>

Taigi moteris ne nusprendžia pasidaryti graži, bet nustoti gintis, atmesti įprastas išgyvenimo priemones ir leisti pasirodyti savo širdžiai. Taip ateina grožis.

<…> tikrasis grožis sklinda iš mūsų vidaus – iš besiilsinčių mūsų širdžių. Kai pirmą kartą perskaičiau apie švelnią ir taikingą širdį, netekau vilties kada nors to pasiekti. Aš smarkaus būdo. Kai nervinuosi ar nesmagiai jaučiuosi, skeliu juokus, o kai esu gerai nusiteikusi ir rami, neištveriu ilgos tylos. Jeigu grupėje niekas nekalba, tai suprantu kaip kvietimą pasidalyti savo mintimis. Švelni ir taikinga širdis? Dieve brangus!“

John ir Stasi Eldredge. ŽAVINGOJI. Atskleidžiant moters sielos paslaptį
Žurnalo TAPATI knyga, 2013
137-138 psl.

Mūsų ašarų pakalnėje

Untitled

 

Sunkus ėjimo į priekį kelias. Bet verta! Apsiverki, paskui pasijuoki, eini toliau, vėl pasivolioji, vėl paverki, vėl eini, vėl juokiesi… Ak.

 

„Būdamos moterys esame linkusios galvoti, kad esame „pačios kaltos“. Tai lemia senos mūsų žaizdos, verčiančios manyti: „Manyje kažkas iš esmės blogai“. Be galo daug moterų taip jaučiasi (kodėl taip labai stengiamės save patobulinti, kodėl turime taip užsikrauti veikla, kad širdies reikalai net neiškiltų į paviršių?). Taipogi jaučiamės esančios iš esmės vienišos. Šiedu pojūčiai kažkaip vienas su kitu susiję. Manome esančios vienišos todėl, kad nesame tokios moterys, kokios turėtume būti.

Nesijaučiame esančios vertos, kad mūsų ieškotų, todėl ant savo asmenybių užsikabiname ženklą „netrukdyti“ ir pasauliui nusiunčiame pranešimą „atsitraukiu“. Arba žūtbūtinai stengiamės užkariauti dėmesį prarasdamos bet kokią savigarbą ir emociškai bei fiziškai paleistuvaudamos. Nesijaučiame nepakeičiamos, todėl stengiamės tapti naudingos. Nemanome esančios gražios, tad liejame prakaitą, kad taptume išoriškai gražios, arba apsileidžiame ir „pasislepiame“ už asmens, neturinčio jokio žavesio. Daug triūsiame, kad tik apsaugotume savo širdis nuo tolesnio skausmo.

<…>

Dauguma jūsų manėte, kad tai, kas jums atsitiko, – jūsų pačių kaltė, kad to nusipelnėte. Jeigu būtumei buvusi gražesnė, protingesnė, būtumei daugiau padariusi ar pasistengusi įtikti, to kažkaip nebūtų atsitikę, būtumei buvusi mylima, tavęs būtų neįskaudinę.

Dauguma jūsų išgyvenate kaltę, kad dėl kažko, ką padarėte, dabar jumis niekas stipriau nesidomi. Jums atrodo, kad didžiajame nuotykyje jūs neturite vaidmens, neturite jokio atidengtino grožio. Mūsų žaizdų skleidžiama mintis beveik visada yra: „Viskas dėl tavęs, tu to nenusipelnei“. Viską keičia suvokimas, kad taip nėra. Šie dalykai atsitiko todėl, kad esi šlovinga, todėl, kad esi baisi grėsmė tamsos karalystei, nes tu sau vienintelei būdingu būdu skelbi Dievo šlovę pasauliui.

Tavęs nekenčia dėl tavo grožio ir galios.“

John ir Stasi Eldredge. ŽAVINGOJI. Atskleidžiant moters sielos paslaptį
Žurnalo TAPATI knyga, 2013
87-88, 93 psl.

 

Ir toliau dar įdomiau… Betgi negaliu visos knygos jums surašyti! Tegul lieka paslapčių : ).

 

 

Kas yra darbas?

 

Darbas tai ar ne?

Pvz., bendros gerovės labui, namams, moteris ieško, išrenka patalynės dėžę, kuri atitiktų finansines galimybes, derėtų prie interjero, būtų praktiška, įkomponuojama ir negriozdintų nedidelio kambario.

Čia darbas?

„Jeigu tau patinka, tai ne.“

Tikrai??

O jeigu pasamdytume kitą moterį, kuri dirba pasivadinusi INTERJERO DIZAINERE, ir duotume jai išrinkti derančią, praktišką, gerai įkomponuojamą, negriozdinančią kambario ir atitinkančią finansines galimybes patalynės dėžę?

Kažin, čia darbas ar ne, reiktų jai mokėti ar ne?

Ką ir bepridursi!

 

***

 

Yra darbai, kuriuos žinai, kad vis viena reikės daryti…

Tai aš gi ne kokia beprotė, kad zyzčiau, kaip nekenčiu šitų darbų… kuriuos darau visą dieną… ir vien tam, kad jie atrodytų DARBAI!!

NU BLEMBA : D.

Norėjau pasiguosti : )).